Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta analizė parodė, kad 2016 m. vidutinis darbuotojų atlyginimas Kauno mieste „į rankas“ buvo 607 eurai per mėnesį, daugiau nei kauniečiai uždirbo tik Vilniaus m., Klaipėdos m. ir Visagino gyventojai. Kauno rajone pernai vidutiniškai žmonės uždirbo 568 eurus per mėnesį.
Kaune pernai darbo neturėjo 6,7 proc. darbingo amžiaus kauniečių (šalies vidurkis – 8,1 proc.), socialinių pašalpų reikėjo 2,1 proc. darbingo amžiaus miesto gyventojų (Lietuvos vidurkis – 3,1 proc.). Kauno rajone nedarbo lygis buvo 6,3 proc., o pašalpas gavo 1,7 proc. gyventojų.
„Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė rodo, kad socialiniai rodikliai labai susiję su investicijų lygiu. Vietos valdžiai siekiant spartesnio žmonių gyvenimo gerėjimo, reikia tam skirti kuo didesnį dėmesį. 2015 m. pabaigoje Kauno mieste vienam gyventoju vidutiniškai teko 3446 eurai sukauptų tiesioginių užsienio investicijų, 2051 eurai materialinių. Lyginant 60 šalies savivaldybių Kaunas buvo devintoje vietoje pagal šiuos rodiklius”, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė Aistė Čepukaitė.
Atitinkamai vienam Kauno rajono gyventojui 2015 m. pabaigoje teko 1279 eurai tiesioginių užsienio investicijų ir 2226 eurai investicijų į materialųjį turtą.
„Svarbu pabrėžti, kad skirtumai ryškūs ne tik tarp didžiųjų miestų ir rajonų, o tarp sėkmingų ir stagnuojančių. Yra mažų savivaldybių, kur socialiniai rodikliai lenkia šalies vidurkį – pavyzdžiui, Jonavos, Kėdainių rajonų gyventojai gali džiaugtis uždirbantys daugiau nei vidutiniškai Lietuvos dirbantieji, ir investicijų šios savivaldybės pritraukia daugiau nei kai kurie iš didžiųjų miestų”, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė Aistė Čepukaitė.
Darbo užmokesčio vidurkis – augo
Vidutinis atlyginimas pernai šalyje augo 9 proc. ir viršijo 600 eurų „į rankas”, tačiau net penktadalyje šalies savivaldybių žmonės vidutiniškai uždirbo mažiau kaip 500 eurų atskaičius mokesčius. Mažiausios algos buvo Šalčininkų savivaldybėje, vidutinis atlygis čia – 451 euras „į rankas”, tai – 234 eurais mažiau, nei uždirbo kaimynystėje gyvenantys vilniečiai. Be to, analizė parodė, kad šie skirtumai tik didėja.
Nors pastaruoju metu kalbama apie darbuotojų trūkumą, daugiau kaip penktadalyje savivaldybių vis dar labai opi problema išlieka nedarbas. Pavyzdžiui, Ignalinos r., Lazdijų r., Kalvarijos savivaldybėse pernai darbo neturėjo kas aštuntas darbingo amžiaus gyventojas. Apie pusė bedarbių šiose savivaldybėse buvo ilgalaikiai, tai yra nedirbo ilgiau kaip metus. Mažiausias nedarbas – Elektrėnuose, Kretingoje, Neringoje ir Šiauliuose, čia bedarbiais buvo tik apie 5 procentai darbingo amžiaus gyventojų.
Nenuostabu, kad akivaizdžiai skiriasi skaičius gyventojų, kuriems reikėjo socialinių pašalpų. Jei Neringoje, Klaipėdoje, Vilniuje, Elektrėnuose pašalpas gavo tik vienas iš šimto žmonių, Lazdijų ir Kalvarijų savivaldybėje – beveik kas dešimtas.
„Savivaldybės su prasčiausiais socialiniais rodikliais išsiskiria tuo, kad pritraukia mažiausiai investicijų. Tai akivaizdu net lyginant kaimynines savivaldybes. Pavyzdžiui, Utenoje bedarbių buvo 10 proc., kaimyniniuose Zarasuose – 14 proc., o investicijos iš užsienio vienam gyventojui skyrėsi net 69 kartus! Radviliškio rajone sukauptų tiesioginių užsienio investicijų, tenkančių vienam gyventojui, buvo sukaupta 38 kartus mažiau nei Kėdainiuose. Atitinkamai ir bedarbių Radviliškyje buvo gerokai daugiau, ir vidutinis atlyginimas 133 eurais „į rankas” mažesnis. Tokių pavyzdžių yra ne vienas”, – teigia A. Čepukaitė.
Būtina didinti investicijų pritraukimo rodiklius
Anot Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno, tai, kad net ketvirtadalyje savivaldybių sukauptų tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui teko mažiau kaip 100 eurų, ir ši investicijų atskirtis didėja, kelia nerimą. Regionuose gyvenimas sparčiau gerės tik tada, kai šie sugebės pritraukti investicijų – tiek užsienio, tiek vietos. Tai ir centrinės, ir vietos valdžios pareiga.
„Centrinė valdžia turėtų nebeapmokestinti investicijų, tai yra netaikyti pelno mokesčio visam reinvestuojamam pelnui. Dėl investicijų turi konkuruoti ir pačios savivaldybės. Bendraudami su verslu girdime daug istorijų, kai planai statyti gamyklą buvo perkelti į kitą šalį dėl biurokratinių kliūčių, tokių kaip leidimų statybai išdavimo vilkinimas, ilgai užtrukęs žemės paskirties keitimas ir t.t. Ir nesvarbu, kas sukūrė kliūtis – vietos ar centrinė valdžia. Jei vietos valdžia iš tiesų nori padidinti atlyginimus, pirmiausia turi paklausti savęs – ar tikrai viską padarėme, kad investicijos ateitų būtent į mūsų rajoną”, – sako Ž. Šilėnas.
