Susipažinkite iš arčiau su senamiesčio ir Laisvės alėjos gėlių pardavėjais – daugelis jų gėlėmis tose pačiose miesto vietose prekiauja jau ne pirmą dešimtmetį metų ir tikrai neketina mesti šio užsiėmimo, nors grasinimų ir užgauliojimų iš praeivių sulaukia vos ne kasdien.
Miesto legendos arba underground gėlių pardavėjai
Jei Kauno Vilniaus gatvės požeminėje perėjoje kelias dienas nematytume gėlių pardavėjų, nustebtume ar net imtume klausinėti, kas jiems nutiko. Raimondas ir Ramūnas kasdien nuo 8.00 valandos ryto iki 19.00 vakare rūpinasi, kad miestiečiams ir miesto svečiams nepritrūktų gėlių.
„Mes kasdien bendraujame su daugybe žmonių ir tai nebūtinai pirkėjai. Būna, sulaukiame grasinimų susidoroti, įvairių užgauliojimų ar kandžių replikų“, – uoliai karpydamas rožių kotus pasakoja Ramūnas. Sako, kad per daugiau nei 20 metų darbo šioje srityje išties įgavo imunitetą tokiems išsišokimams.
O štai priprasti prie kitos darbo specifikos – rožių karpymo – gerokai sunkiau, nes rankos nuolat kenčia . „Jausmas toks lyg kasdien kokį šimtą kartų kraujo duočiau“, – pasakoja gėlių pardavėjas, bet nepraranda geros nuotaikos ir sako, jog gėles prižiūrėti yra vienas malonumas. Jo tėtis gėlėmis pradėjo prekiauti dar 1975 metais, vežė jas iš Kauno į sostinę. Vėliau šeima prekiavo turguje prie Autobusų stoties, o prieš 20 metų persikėlė į požeminę perėją Vilniaus gatvėje.
„Tik tai nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti ir nėra taip romantiška. Visos istorijos, kurias čia matome yra visai linksmos, kai jas pasakoji. Bet kai sekmadienio rytais jaunimas pro mus eina namo po naktinių linksmybių: basi, su chalatais, įsisiautę tik į paklodes, kitoks jausmas apima“, – šypteli Raimondas.
„Moksleiviai iš kaimyninės mokyklos mus vadina underground gėlininkais. Čia tikra kultūrų ir subkultūrų sankryža, o mes joje jau dvidešimt metų. Neįkanojama patirtis. Nuo seksistinių juokelių apie nelinkstančius kotus iki vienu ypu merginai nupirkto dviejų šimtų rožių glėbio“, – klientus meistriškai aptarnauja ir potyriais dalinasi Raimondas.
Bobulių gėlės – pigesnės
Užtenka vien išlįsti iš požeminės perėjos ir čia gali sutikti senyvo amžiaus moteris, kurios taip pat prekiauja gėlėmis. Tuos, kurie jau įsigijo rožių, senolės tik playdi žvilgsniu, o kitų, kurie eina nešini lauko ar darželių gėlėmis, dažnai pasiteirauja, kiek mokėjo už žiedus ir priduria, kad pas jas būtų galima pirkti pigiau. Žinoma, nes šios ponios nesirūpina, pavyzdžiui, mokėjimu už prekybos vietą. Bet čia ne priekaištas, čia visos šios kultūros dalis ar tam tikras prieskonis.
Tuo tarpu Laisvės alėjoje prekiaujančios moterys veiklą vykdo legaliai, jos čia pat vietoje ir komponuoja puokštes. „Imk, vaikeli, bobutės skintos gėlės ir puokštelė bobutės rišta“, – rodo vasara kvepiančią gėlių kompoziciją, nors klimatas panašesnis į vėlyvą rudenį.
Prekeivės – skirtingos, kiekviena – su charakteriu. Viena prašo jokiu būdu nefotografuoti, kita mielai pasakoja savo istoriją, o trečioji net pagieda giesmę ir apeliuoja į tikėjimo tiesas, Biblijinį mokymą. Pabandykite. Tokie pokalbiai nieko nekainuoja, bet leidžia pajusti miesto pulsą.
„Smagu, kad pastebite, smagu, kad vertinate, nes pasitaiko visokių nuomonių. Pasitaiko pasakymų, kad gi gėlės užauga pačios ir mes uždirbinėjame pinigus iš niekur. Gėlės pačios neuždauga, gi žinote. Aš jas auginu Šančiuose, darželyje. Labai daug priežiūros reikia ir darbo“, – pasakoja vyresnio amžiaus gėlių pardavėja, kuriai gėlių auginimas ir pardavimas – ir hobis, ir saviraiška.
Atskira gėlių respublika – stoties turguje
Laisvės alėjoje suskaičiavau net 6 pardavimo punktus, bet Kaune reikia aplankyti dar vieną „žydinčią“ ypatingą vietą. Tarp Kauno autobusų ir geležinkelio stočių įsikūrusį gėlių turgų galima pavadinti atskira gėlių respublika. Čia asortimentas išties platus – nuo sodinukų ar lauko gėlių vazonuose iki pačių įmantriausių puokščių visoms įmanomoms progoms.
Pardavėjas Laimis apsidžiaugia dėmesiu, bet kartu ir paklausia, kokių gėlių norėsiu šį kartą – esu jo nuolatinis klientas. Siūlo lauko gėlių puokštę, nes žino, kokias gėles mėgstu. Pas jį nuolat perku jau kokius penkerius metus. Turgaus prekeiviai skirtingai nuo underground gėlininkų vasaros metu atostogauja, tačiau turėdami po kelias prekybos vietas, pasiskirsto laiką ir savo klientų nepalieka be žydinčių grožybių.
Gėlių čia išties didelis pasirinkimas, o kainos ir nuolaidos prilauso nuo daugybės faktorių. Tai tikras turgus. Man įdomiau, kaip gyvena šie pardavėjai ir ne vienas pamini, kad rūpestį jiems kelia tam tikra nežinomybė, kas bus su Stoties turgaus teritorija, nes ši žemė miesto centre parduodama. Miestas keičiasi, bet panašu, jog gėlių Kaune dar kurį laiką tikrai nepritrūks. Kaip ir skirtingų jų pardavėjų.
Nes į klausimą, kaip gyvena, Laimis atsako vieno iš savo klientų pamėgta fraze:
„Nepyk, bet gyvenu gerai!“
