Dainų šventė Kaune: beveik šimtą metų išlaikyta liaudies dainos tradicija

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Kaip atrodė pirmosios Dainų šventės Kaune, kaip vystėsi jų tradicijos? Portalas „Kas vyksta Kaune“ lankosi Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos istorijos skyriuje, kur šiuo metu eksponuojama pirmųjų trijų Dainų švenčių paroda „Užtrauksim naują giesmę, broliai“.

Kaip susikūrė Dainų šventės fenomenas, kodėl ši šventė iki šiol nepraranda populiarumo, pasakoja muziejininkė ir parodos kuratorė Aušra Strazdaitė – Ziberkienė bei edukatorė Jurgita Ragaišienė.

Tradicijos pradžia

Pasak A. Stazdaitės-Ziberkienės, juokais galima būtų sakyti, kad Dainų švenčių tradicija Kaune, Lietuvoje prasidėjo nuo latvių ir estų.

„Ir iš tikrųjų – pirmoji latvių dainų šventė įvyko 1873 metais, o estų – 1869 metais. Būtent apie tai pirmosios Lietuvos dainų šventės – Dainų dienos organizaciniame susirinkime kalbėjo dirigentas, vienas iš šventės organizatorių Apolinaras Likerauskas. Tačiau nereikėtų galvoti, kad 1924 metais įvykusi pirmoji dainų šventė iš tiesų buvo „pirmoji“, ji buvo pirmoji visos Lietuvos dainų šventė. Dainų šventės – kelių chorų jungtiniai koncertai arba lietuviškų vakarų koncertai – Lietuvoje pradėtos rengti nuo XX a. pradžios: 1909 metais įvyko Jurbarke, 1910 metais – Simne, Vydūno vadovaujami Tilžėje ir ant Rambyno kalno. Pirmoji Kauno dainų šventė įvyko 1923 metais, chorvedžio Antano Vaičiūno iniciatyva“, – pasakojo muziejininkė.

Anot jos, simboliška, kad dainų šventė įvyko praėjus vos 20-čiai metų po spaudos draudimo panaikinimo – 1924-aisiais, vos šešis nepriklausomybės metus gyvuojančioje valstybėje.

„Pirmoji dainų šventė įvyko Ciuriche, 1843 metais, joje dalyvavo 2,1 tūkst. dainininkų. Galima teigti, kad tai – iš esmės protestantiška tradicija, t.y. chorinis, bendruomeninis dainavimas. Lietuvoje chorinio dainavimo tradicija užgimė kaip pasipriešinimo būdas (prisiminkime J. Naujalio organizuotą slaptą „Dainos“ draugijos chorą, kuris neretai repetuodavo miške!). Kalba, dainavimas gimtąja kalba yra gyvybiškai svarbu mažoms tautoms. Sovietmečiu išlikusi dainų švenčių tradicija buvo vienas iš būtų išsaugoti savo lietuvišką tapatybę“, – teigė A. Strazdaitė-Ziberkienė.

Anot muziejininkės, dainuodami lietuviškas dainas, lietuviai siekė įprasminti savo tautinę tapatybę. „Daugelį užsieniečių stebina knygnešystės fenomenas ir tai, kad po 40-ties metų spaudos draudimo laikotarpio Lietuva išsaugojo savo kalbinę tapatybę. O dainavimas kartu, savo gimtąja kalba, kaip niekas kitas, suteikia bendrystės jausmą. Nes kokia gi dar, jeigu ne savo kalba mes turėtume dainuoti? Nuo XX a. 2 deš. Dainų šventės organizavo ir užsienio lietuviai JAV, 1946 metais dainų šventė įvyko Viurcburgo pabėgėlių stovykloje“, – pasakojo A. Strazdaitė-Ziberkienė.

Pirma Dainų šventė: dalyvauti gali ne bet kas

M. ir K. Petrauskų Lietuvos muzikos muziejaus parodoje eksponuojami daiktai, įrašai, kita medžiaga, susijusi su Pirmosios Respublikos laikotarpiu įvykusiomis trimis Lietuvos dainų šventėmis: pirmoji vyko 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. (dėl liūties antroji diena nukelta), 1928 m. liepos 1-2 dienomis ir 1930 m. birželio 20 dieną – pastaroji šventė buvo pavadinta Vytauto Didžiojo garbei.

Pirmosios Respublikos laikotarpiu kartu vyko daugybė regioninių, miestų švenčių, kurias rengė visuomeninės organizacijos – šauliai, pavasarininkai, ateitininkai.

Pirmajai dainų šventei rengti svarstytos kelios vietos: Vytauto ąžuolynas, Aleksoto cepelinų angaras ir Kariuomenės paradų aikštė, joje ir įvyko šventė (šiuo metu ten futbolo stadionas – pirmąsias dainų šventes mena paminklas).

Pirmoji Lietuvos Dainų šventė pavadinta Dainų diena, joje dalyvavo 86 chorai (bažnyčių, mokyklų, kultūros draugijų, kitų organizacijų) ir apie 3 tūkst. dainininkų. Jiems dirigavo Juozas Naujalis, Stasys Šimkus, Julius Štarka, Apolinaras Likerauskas, Kostas Gurevičius, Mykolas Karka, Vladas Paulauskas ir Antanas Vaičiūnas. Pirmoji sudainuota daina buvo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Dainų šventės ir šiandien neįsivaizduojamos be kultinių dainų, skambėjusių jau pirmose dainų šventėse, paminėtinos J. Naujalio „Lietuva brangi“, „Jaunimo giesmė“, „Pavasaris“; S. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“ ir kt.

A. Strazdaitė-Ziberkienė pasakojo, kad gerokai prieš šventę įvyko chorų chorvedžių kursai, vėliau vyriausieji šventės dirigentai Juozas Naujalis ir Stasys Šimkus lankė chorus ir tikrino jų pasirengimą.

Žinoma, kad dirigentas, kompozitorius J. Naujalis buvo griežtas ir net sudarė sąrašą, koks choras turi būti, kad galėtų dalyvauti šioje šventėje: „Choras privalo būti tikrai geras, pavyzdingas, sudarytas iš gerų balsų ir puikia klausa pasižymėjusių dalyvių. Kiekvienas choro dalyvis turi pasiduoti geležinei dirigento disciplinai, be kurios geras choras neįmanomas. Choras turi susidėti iš asmenų, galinčių ir norinčių dirbti. Ypatingos domės reikia kreipti į  nesilankymą į privalomas pamokas ir be pasigailėjimo braukti iš sąrašų tame nusižengusius asmenis“, – 1924 m. rašė J. Naujalis.

Dainų šventės tradicijos

Šioje nuotraukoje matyti, kaip visi grabūs svečiai kepures nusiėmę, o karininkai atiduoda pagarbą, manoma, kad tai pirmas J. Naujalio mostas, tautinės giesmės giedojimas, pirmas 1924 m. dainų šventės akordas, stebint minioms žmonių. Dainų šventė vyko P. Vileišio aikštėje. Tik 1950 m. dainų šventės pradėtos rengti Dainų slėnyje.

1927 m. išleistas leidinys su žiaunų mankšta ir lūpų gimnastika. „Žinant J. Naujalio požiūrį į nepasiruošimą dalyvauti chore, – tai labai rimti reikalai, būdavo taip treniruojasi, kad su liežuviu nosies galą dainininkai pasiekia“, – pasakojo J. Ragaišienė.

Dainų šventės tradicijos

Pirmųjų dainų švenčių įdomybės

Susisiekimas Kaune anuomet vyko arklių tramvajumi, autobusais, auto taksometrais, vežikų pagalba bei siauruoju geležinkeliu.

Dainų šventės tradicijos

Pirmosios dainų šventės metu spaudoje rašyta: „Pastarosiomis dienomis Kaunas perpildytas provincijos ir užsienio svečių: atvyksta ištisi traukiniai ir žalumynais papuošti garlaiviai. Žaliajame kalne, gretimoje Kariuomenės paradų aikštėje, Žemaičių gatvėje pilna pristatyta automobilių ir vežimų. Pilnos gatvės skubančių į šventę. Iš pietų pusės aikštė papuošta vėliavomis ir vainikais, kuriais taip pat išpuoštas ir įeinamas takelis.“ Dirigentai buvo sutinkami su gėlėmis.

Pirmoji dainų šventė buvo mokama, bilietai žiūrovams atsiėjo: sėdėti 2 iki 6 eilės – 8 lt., nuo 7-16 eilės po 5 lt., 17-60 eilės po 2 lt., stovimos vietos – po 1 lt.

Estradą nuo aikštės skyrė kūdra, užtvaras talpino 50 tūkst. stovinčių žiūrovų. Pirmąją dainų šventę, kaip ir prideda, atidarė prezidentas Antanas Smetona, jis suskubo vyr. dirigentus J. Naujalį, S. Šimkų ir J.  Štarką už nuopelnus rengiant šventę apdovanoti aukso medaliais.

Dalyviai miegojo ant šieno

Šventės metu labiausiai stengtasi parūpinti šieno ir šiltos arbatos dalyviams. Griežtai buvo neleidžiama rūkyti arba kuo toliau nuo trobesių, nes dalyviai apgyvendinti ant šieno gimnazijose, mokyklose. Viešbučių Kaune tuomet dar nebuvo.

„Valdyba deda daug pastangų, kad dainininkams būtų parūpinta nakvynei šiaudų ir rytais, ir vakarais duodama veltui arbata, nors ir be cukraus. Arbatai gerti puodukus ir užkandos atsiveža patys choristai“, – skelbta spaudoje.

Taip pat žinomos dalyvių istorijos kaip jie keliavo į šventę: plaukė Nemunu, važiavo traukiniais, besiyrė su valtimis, salės būdavo puoštos gėlių bukietais,  takai vėliavomis išpuošti, automobiliai gėlėmis apkaišyti, net sakydavo, kad muzikantai „apsvaidyti gėlėmis“.

Lietuviško žodžio puoselėjimas

Dainų to meto muzikantai mokėsi ir iš lietuviškos spaudos, tokių leidinių kaip: „Aušra“ – pirmo lietuviško mėnesinio žurnalo, leisto 1883-1886 m. Ragainėje ir Tilžėje, o iš ten platinamo į Lietuvą. Jame rašyta apie dainas, giedojimą, publikuotos liaudies dainos. Taip pat natų rasdavo leidinyje „Tėvynės sargas“ (1896-1904 m.) leistas Tilžėje ir nelegaliai skleistas Lietuvoje, natos spausdintos ir leidiniuose: „Žinyčia“, „Vargonininkas“, „Varpas“ (1889-1905 m. leistas Tilžėje ir Ragainėje), „Vilniaus žinios“, „Viltis“ ir kt. Repertuare liaudies dainų pagrindu dainos būdavo harmonizuotos.

Dainų šventės tradicijos

1904 m. atšauktas 40 m. trukęs spaudos draudimas, pagrindinė to meto tautinė kultūrinė veikla – lietuviški vakarai su vaidinimu ir choro pasirodymu. Choras būdavo privalomas po spektaklio, o repertuare – lietuvių liaudies dainos.

Anot J. Ragaišienės, dalyviams buvo svarbu išsaugoti lietuvybę, pasakojama, kad Veršvų miške susirinkdavo kolektyvai ir apsistatę sargybiniais dainuodavo lietuviškai, jei tik kas įeidavo į mišką – jie pasiskirstydavo ir nuduodavo vaikštantys.

Muziejininkė A. Strazdaitė-Ziberkienė pasakojo, kad pirmosios dainų šventės programoje – knygelėje yra to metų žymių Lietuvos kultūros ir meno atstovų pasisakymai, atskleidžiantys vertybinius siekius. Juozas Tumas-Vaižgantas rašė: „Giesmė tad didelis kultūros parodytojas. Juo kultūringesnis žmogus, juo komplikuotesnės gaidos ir turinio giesmę pagieda. Bet žiūrėk, kas darosi lietuvio sieloje, kai jis nuvargęs grįžta iš dienos darbų, o jam dar lieka energijos dainą užtraukti. Kūno sąnariai telaukia poilsio, jis nuvargęs, alkanas ir piktas. O patraukė dainą, įsiklausė į jos gaidą – ir širdis atsigavo; jis nurimo, jis atgavo jausmų lygumą ir tais dvasiniais reikalaus lyg sverte atsvėrė gyvulinius kūno reikalus“, – Pirmoji dainos diena, 1924 m.

Dainų šventė Kaune

„Akivaizdu, kad dainavimas kartu gimtąja kalba buvo itin aktualus ir reikalingas. Ar aktualus jis šiandien? Kas buvo žmonės, dalyvavę pirmoje dainų šventėje? Tai buvo visuomeninių organizacijų ir bažnyčių chorai. O kas yra dabartinių dainų švenčių dalyviai?“, – retoriškai klausė A. Strazdaitė-Ziberkienė.

Ji atkreipė dėmesį, kad dainų šventėse dirigavo dainų autoriai. Pirmojoje dainų šventėje (1924 m. ) skambėjo po šešis J. Naujalio ir S. Šimkaus kūrinius, po tris T. Brazio, J. Tallat-Kelpšos, M.K.Čiurlionio ir Č. Sasnausko kūrinius, po du A. Kačanausko, M. Petrausko ir J. Bendoriaus kūrinius, po vieną J. Žilevičiaus, M. Karkos, V. Paulausko, J. Štarkos, Vydūno, J. Neimonto ir, žinoma, V. Kudirkos (Tautinė giesmė, kuria buvo pradėta visos trys Dainų šventės).

„Kai kurios pirmose dainų šventėse dainuotos dainos šiomis dienomis jau yra tapę tautiškomis giesmėmis – žmonės mielai atsistoja išgirdę šias dainas, gieda kartu. Dainuoti savo gimtąja kalba turėtų būti savaime suprantamas dalykas – nes tai yra tapatybės išraiška bei (mes to niekuomet neturėtume užmiršti) privilegija“, – teigė A. Strazdaitė-Ziberkienė.

Kunigas, kompozitorius, muzikologas Teodoras Brazys rašė: „Mūsų tautinės gaidos, rodančios lietuvių tautos dailės kūrybai nepaprastą jėgą bei gabumą, tai brangiausi ir puikiausi muzikos perlai, kuriais mes gėrėtis, puoštis ir didžiuotis galime.“ (Pirmoji dainos diena, 1924 m.) Ten pat cituojamos Č. Sasnausko mintys: „Giesmė malšina vargo pajautimą, suramina mūsų sielą, gaivina ir kelia aukštyn. Giesmė jungia žemę su Dangum. Giesmės garsai minkština kiečiausias širdis, ir žmonės jų įtakoje darosi geresni. Taip, giesmė – tai stebuklinga žmogui suteikta dovana, kuria, deja, ne visi naudojasi.“

Dainų šventės tradicija išplito po šalį ir yra gyva iki šiol.

Tai penktas straipsnis iš portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklo „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

0 KOMENTARŲ
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Kauno gatvėse vyks kartingų ištvermės lenktynės - kartingus galės išbandyti ir žiūrovai

Bendrasis pagalbos centras: grybaujant ar uogaujant miške svarbu turėti vieną daiktą

Kauno oro uoste sulaikytas lėktuve siautėjęs panevėžietis

Toliau ieškomas netoli Kauno dingęs vyras: nurodė ypatingus požymius

G. Alijevos šnipinėjimo byloje prabilo liudininkai

Artėjantį savaitgalį Kaunas pasiners į kultūros renginių maratoną (renginių apžvalga)

Palaikydamas premjerą, A. Veryga nusiskuto plaukus

Po stipraus susidūrimo Vilijampolėje, „Volvo“ rėžėsi į tvorą

Geriausiais šalies policininkais išrinkti Kauno pareigūnai

Kauno klinikose - sužalotas kūdikis: į smegenis išsiliejo kraujas