Daugybė gatvėse vairuojančių moterų jau seniai sulaužė stereotipą, kad moterys – blogesnės vairuotojos už vyrus. Net ir patys vyrai pripažįsta, kad yra daugybė puikiai vairuojančių moterų ir ne itin gerai tai darančių vyrų. Tačiau išvysti moterį prie visuomeninio transporto priemonės vairo – vis dar neįprastas vaizdas.
[galerija kiek=”4″]
Susipažinkite su Erika Petrauskaite, jauna ir perspektyvia viešojo transporto Kaune vairuotoja, taip ją apibūdina kolegos darbe. Jau visai netrukus – liepos 5-ąją sukaks vieneri metai, kai ši moteris kone kasdien mato skirtingose vietose įlipančių ir išlipančių keleivių veidus.
Dirba Erika bendrovėje „Kauno autobusai“. Ir, nors sunku patikėti, kiekvieną darbo dieną jauna moteris iš darbo ir atgal sukaria nemenką kilometrų skaičių. Mat, gyvena ji ne Kaune, o Kėdainių rajone. Tačiau, atrodo, joks atstumas negali nugalėti noro atvykti į širdžiai mielą darbą.
– Erika, kelintą valandą darbo dienomis prasideda jūsų rytas?
– Tai priklauso nuo maršruto, kuriuo važiuoju, grafiko. Kai kurie autobusų grafikai – labai ankstyvi. Tarkime, vieni iš autobusų pradeda kursuoti nuo 03:30 valandos ryto. Kiti nuo 8 valandos, dar kiti nuo 12 valandos. Žinoma, sunkiausi – ankstyvo ryto reisai (aut. past. šypsosi).
Būna ir tokių atvejų, kai miegoti tenka vos porą valandų, nes prisiversti anksti ilsėtis tais atvejais, kai lauke dar šviesu, ypač vasarą, labai sunku.
– Kas jus paskatino pasirinkti autobuso vairuotojos specialybę?
– Tikriausiai tai, ką pasakytų ir daugelis kitų vairuotojų – rinktis šį darbą paskatino pomėgis vairuoti. Pamenu, kai laikiau B kategorijos – lengvojo automobilio vairavimo teises, supratau, kad vairavimas yra tai, kas man patinka. Jau tuomet man sekėsi itin gerai. Mano nuomone, kiekvienas vairuotojas turi jausti vairuojamos transporto priemonės gabaritus, nes, pasakysiu atvirai, nors kai kuriems ir nepatiks – ne visi vairuotojai yra gimę vairuoti. Dažnu atveju, jie nejaučia transporto priemonės, už kurios vairo sėdasi, todėl įvyksta avarijos. Manau, jog šis, viešojo transporto vairuotojo darbas, tikrai ne kiekvienam. Aš tiesiog pajutau, jog galiu, sugebu ir noriu. Kartais net sakau, kad esu gimusi vairuoti (aut. past. šypsosi).
– Kaip sureagavo šeima, draugai?
– Artimiausiems žmonėms toks mano pasirinkimas nebuvo labai didelė staigmena, nes jie žinojo, jog vairavimas man patinka. Kai pasakiau, jog dirbsiu autobuso vairuotoja, faktą priėmė ramiai. Manau, jog šeima ir draugai džiaugiasi mano pasirinkimu, nors tuo pat metu ir nerimauja, kad kelyje manęs neištiktų kokia nors kebli situacija – nepatekčiau į avariją.
– Sakykite, kuo skiriasi lengvojo automobilio vairavimas nuo autobuso vairavimo?
– Pagrindinis skirtumas, žinoma, yra šių transporto priemonių gabaritai. Lengvojo automobilio privalumas tas, jog laviruoti – pastatyti, priparkuoti jį išties lengviau. Kai pradėjau vairuoti autobusą, supratau, kad net ir jie tarpusavyje nėra identiški – skiriasi savo forma, kartais ilgiu. Prie kiekvieno reikia apsiprasti. Kasdien važiuojant gatvėmis priprantama – praktika skatina pripratimą prie transporto priemonės, kad ir kokia ji bebūtų.
– Viešojo transporto sustojimas stotelėse. Ar buvo sunku priprasti, kad reikia dažnai stabtelėti ir leisti įlipti bei išlipti keleiviams?
– Prisipažinsiu, buvo tikrai sunku. Prieš pradėdama vairuoti Kauno miesto autobusą, dirbau „Kautroje” ir sėdėjau prie tarpmiestinio autobuso vairo. Tokio darbo pagrindas – vairavimas ir sustojimai tam tikrose miestų vietose, kai įvažiuojama į aikštelę su pažymėtu plotu autobusui pastatyti ir sustojama. O čia specifika skiriasi – ypač stotelėse. Vienos iš jų – patogios privažiuoti prie kelkraščio, kitose norint tai padaryti gerai reikia įdėti nemažai pastangų ir išmonės, nes jos arba per trumpos autobusui, arba per gilios. O, juk svarbiausia – įtikti keleiviams sudarant jiems patogaus išlipimo bei įlipimo sąlygas. Nemeluosiu, prie to reikėjo įprasti (aut. past. šypsosi).
– Vairuojate skirtingų maršrutų autobusus, kurie, atsižvelgiant į viešojo transporto tvarkaraščius, stoja ne tose pačiose vietose. Kiek laiko prireikė, kad nesuklystumėte?
– Sunkiausia buvo pirmąjį mėnesį. Stažavausi penkias dienas. Iš karto po to pradėjau dirbti savarankiškai. Nemeluosiu, būdavo dienų, kai sėdėdavau ir žiūrėdavau į žemėlapius – kaip važiuoti, kur pasukti ir sustoti. Visa tai net susirašydavau lapelyje, nes bet kokia klaida iššaukia keleivių skundus bei replikas, kad neva pats autobuso vairuotojas nežino, kur važiuoja. Žmonėms trūksta supratimo, jog ką tik pradėjęs dirbti vairuotojas negali visko žinoti. Aš nesu kaunietė, todėl man buvo kur kas sunkiau pažinti Kauno gatves.
– Kokios aplinkinių žmonių nuomonės sulaukiate, kai jie prie viešojo transporto vairo pamato jus – smulkutę, neaukšto ūgio moterį?
– Reakcijos būna labai įvairios – vieni giria, kitiems tai kelia nuostabą – neva kaip mergina gali vairuoti tokią didelę transporto priemonę..? Dar kiti išvydę netgi suabejoja, ar verta lipti į autobusą. Tiesa, pastarieji atvejai – reti (aut. past. juokiasi).
– Ne paslaptis, jog visuomenėje seniai vyrauja stereotipas: „Moteris prie vairo, saugokitės!”. Ar dažnai sulaukiate kandžių replikų darbo metu kelyje prasilenkdama su kitais vairuotojais?
– Dažniausiai gatvėse prasilenkiu su lengvųjų automobilių vairuotojais. Kai jie važiuodami pamato mane sėdinčią prie autobuso vairo, dažniausiai nusišypso, kartais pamojuoja. Keista, bet spinduliuoja išties teigiamomis emocijomis. Nieko neigiamo šiuo atžvilgiu nepastebėjau. Kaip jau minėjau, buvo keletas atvejų, kai vyrukai sudvejojo, ar lipti į autobusą. Pamenu, jie manęs paklausė: „ar jūs mus tikrai nuvešite saugiai?” (aut. past. šypsosi). Galbūt šis klausimas nėra itin malonus ausims, bet dažniausiai tokie abejojantys keleiviai kelionės pabaigoje prieina ir pasako, kad liko maloniai nustebinti, jog gerai vairuoju, padėkoja ir išlipa.
– Atskleiskite paslaptį, kas jūsų darbe įdomiausia?
– Kaip minėjau, vairavimas – mano pomėgis, todėl toks darbas man yra didžiausia atsipalaidavimo forma. Jaučiu malonumą važinėdama, laviruodama gatvėse autobusu. Nuo vairavimo aš nepavargstu. Galbūt kiek labiau pavargstu nuo žmonių, nes jų taip pat pasitaiko įvairių – vieni įlipdami pasisveikina, pagiria, kiti – dėl juos apnikusios prastos nuotaikos išreiškia nepasitenkinimą, jei dėl nenumatytų keblių aplinkybių autobusas pavėluoja atvykti laiku. Kiekviename darbe yra savų pliusų ir minusų, su kuriais reikia susitaikyti bei elgtis profesionaliai.
– …o kas – sudėtingiausia?
Sudėtingiausia man, kai keliuose susidaro spūstys ir tenka jose tiesiog užstrigti neapibrėžtam laiko tarpui. Pavyzdžiui, dėl avarijos. Tokiu atveju, autobuso vairuotojas bejėgis ką nors pakeisti – telieka stovėti, o vėliau, spūsčiai išsisklaidžius, prisivyti maršruto tvakaraščio grafiką. Taip pat, kaip jau minėjau anksčiau, sunku atsikelti į ritinę pamainą, nes dažnai tai tenka daryti ir naktį. Man tai – sunkiausi aspektai šiame darbe.
– Autobusą Kauno mieste vairuojate jau beveik vienerius metus? Kokių kuriozinių situacijų yra nutikę per šį darbo laikotarpį?
– Pamenu situaciją, kai važiavau P. Vileišio tiltu. Žinant tai, kad autobusai yra išties plati transporto priemonė, neretai pasitaiko atvejų, kad lengvieji automobiliai spraudžiasi kairiojoje kelio juostų pusėje ir važiuodami šiuo tiltu lenkia. Tąkart važiavau dešiniąja kelio puse – prie tilto borto, o priekyje pamačiau atvažiuojantį troleibusą. Tuo pat metu mane lenkė mikroautobusas. Kadangi aplenkti be trukdžių jam nepavyko, mikroautobusas kliudė mano autobuso veidrodėlį – įvyko nedidelis susidūrimas, bet mikroautobusas nesustojo, nuvažiavo. Būtų malonu, jei vairuotojas būtų sustojęs ir viską išsiaiškinęs, o ne pabėgęs.
– Erika, ką veikiate laisvu nuo darbo metu? Kokie jūsų pomėgiai?
Dar vienas mano pomėgis – žirgai. Mokslą, susijusį su šiais gyvūnais, prieš kurį laiką studijavau Jungtinėje Karalystėje. Tačiau supratusi, jog nenoriu, kad tai taptų mano ateities specialybe, o, priešingai, – liktų hobiu, studijas nutraukiau. Kurį laiką po to dirbau žirgyne Lietuvoje, nes negalėjau nuspręsti, ką norėčiau veikti toliau. Idėja, išlaikyti vairuotojo teises, tinkančias vairuoti autobusą, gimė po kelerių metų, gyvenant Norvegijoje. Nusprendžiau, jog reikia kopti trokštamos karjeros laiptais, todėl grįžau. Pasirinkimu nesigailiu, man tai patinka.
Bendrovės „Kauno autobusai“ atstovų duomenimis, troleibusų bei autobusų vairuotojomis Kaune iš viso dirba apie 30 jaunų moterų. Pasak jų, per 2016-2017 metų laikotarpį į šio pobūdžio darbo vietas iš viso pretendavo 10 jaunų moterų. Įdomu tai, kad dirbti troleibuso vairuotojomis moterims leidžiama nuo 21-erių, o vairuoti autobusą galima sulaukus vos 18 metų.
