Darbovietėje vykdomus pažeidimus paviešinęs vyras susilaukia ir palaikymo, ir užjaučiančių replikų apie „susigadintą“ gyvenimą

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Vieni Igną Šalnaitį pavadins drąsiu vyru stojusiu prieš sistemą, kiti gi tik pagūsčios pečiais, stebėdamiesi, kad išdrįsęs kalbėti apie pastebėtus akivaizdžius pažeidimus ir valstybės turto pasisavinimo atvejus savo buvusioje darbovietėje, jis tikisi kažką pakeisti. Daugelis žmonių iki šiol įsitikinę, kad pamačius vykdomus nusikaltimus – geriau patylėti, kad ir pačiam nekliūtų. Jei tokių, kaip Ignas daugėtų – gal mažėtų drąsa vagių, sukčių, apgavikų, kurie suprastų – vieną dieną ir jų aplinkoje gali atsirasti nuosavas „Ignas“. Su buvusiu Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro (toliau KMPMC) viešųjų ryšių koordinatoriumi Ignu Šalnaičiu pasikalbėjome apie jo drąsos motyvus ir toliau besiklostančios istorijos eiga.


Ignai, ilgą laiką pats buvai melagingos sistemos, apie kurią papasakojai dalimi, kas labiausiai paskatino prabilti viešai?

Viskas taip dėliojosi įvairiose srityse – nuo asmeninio gyvenimo iki naujų kolegų, pažinčių, naujų sričių, kuriose pradėjau dirbti papildomai. Pamačiau ir supratau, kad tikrai viskas nėra beviltiška, kaip man kaldavo į galvą mano darbovietėje. Bendras gyvenimo rimtas sudėliojo galutinius niuansus ir nusprendžiau nebeslėpti, ką žinau ir imti veikti, užuot laukus, kad savaime kažkas išsispręs, susitvarkys. Viskas buvo suplanuota, aš to tikėjausi, pasikalbėjau su kolegomis žurnalistais, mes viską apgalvojome ir pateikėme viešumai informaciją nesiekdami sukelti skandalo, tiesiog konstatuodami faktus, bandydami išsiaiškinti priežastis. Dažnai girdžiu žmonių pasisakymą: „Ką čia keisti, jeigu visur klesti toks pats blogis?“ Mano atsakymas – tai visur ir tvarkykimės.


Ar tiki, kad tavo atskleista tiesa kažką pakeis iš esmės, kad išjudins pokyčiams pačią sistemą?

Aš tikiu, kad pasikeis, ir dabar pats stengsiuosi pakovoti dėl to. Aš noriu, kad visa sistema būtų pakoreguota – „pakeista“ sakyti negaliu, nes pokytis – ilgas procesas.

Švietimo ministrė labai teisingai apibūdino šią situaciją pasakydama: „ Mes bandom pasivyti nuvažiavusį traukinį“. O mano antroji pusė, reaguodama į mano pasakojimą, taip pat labai taikliai pastebėjo, sakydama, kad nuvažiavusį traukinį galima pavyti – sraigtasparniu, lėktuvu… Galima imtis kitų priemonių, kurios gali pasirodyti labai netradicinės ir drastiškos, nes, na taip, niekas traukinių lėktuvais nesivaiko šiaip jau. Bet jeigu nori ir reikia, gali imtis tokių priemonių ir vytis.

Taip pat aš labai skatinčiau ir miesto savivaldą kelti klausimus būtent mokslo srityje. Juk artėja 2022-ieji metai, kai mes tapsime Europos kultūros sostine, o mokslas bet kokiai kultūrai yra svarbi sritis ir reikia pradėt kuoptis. Žinoma, savivalda nedaro tokių įstaigų auditų, tačiau jie yra svarbūs ir gali išsakyti savo poziciją. Ją būtų labai įdomu išgirsti ir sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta Kaune.

Stojote prieš Kaune daugelio vis dar gerbiamą ir galingą asmenybę – savo buvusią vadovę Laimutę Anužienę, nebijote, kad ji bandys pakenti jums?

Žinau, kad ir aš būsiu kaltinamas ir kai kuriose situacijose atsirasiu bendrininko padėtyje. Tačiau aš esu linkęs prisiimti atsakomybę už savo padarytus veiksmus. Pripažįstu, kad esu fiktyviai mokęsis tiek profesinio mokymo centre, tiek Šv. Ignaco Lojolos kolegijoje. Išeidamas iš darbo girdėjau užkulisinių kalbų, kad dėl šitų dalykų aš nukentėsiu. Nieks man negrasino tiesiogiai, tačiau užsiminė apie tai. Bet tai – schemų dalis, kurias jie vykdo, aš į jas buvau įsitraukęs praktiškai savo noru. Pradžioje nesutikau to daryti, bet po ilgų įtikinėjamų, kad „taip daro visi“, nusileidau. Taip, neidamas į jokias paskaitas gavau kolegijinį ortopedijos techniko diplomą.

Mes bandėme susisiekti su kitais jūsų kolegomis, kurie neoficialiai patvirtino apie panašias schemas, kuriose dalyvavo, tačiau griežtai atsisakė kalbėti apie tai viešai. Tai kokios iš tikrųjų vyko schemos, kuriose dalyvavo daug žmonių?

Taip, profesinio rengimo centre yra labai aiški schema, kai žmogus ateina įsidarbinti į šią įstaigą, jis tampa profesijos mokytoju ir taip pat jam yra pasiūloma mokytis kokia nors specialybę profesiniame lygmenyje. Labai svarbu paminėti, jog dabartiniai mano oponentai pastebi, jog tai yra labai gera praktika ir žmonės taip plečia savo žinias. Tačiau nebūkim naivūs, tai ne joks kompetencijų kėlimas, kai mokytojas mokosi tą pačią specialybę, kurią dėsto. Tai absurdas. Taip pat gali tapti Šv. Ignaco Lojolos kolegijos studentu – ši privati kolegija labai glaudžiai susijusi su šiuo mokymo centru, joje pastoviai trūksta studentų. Kadangi žmogus gali tuo pat metu mokytis ir profesinio rengimo centre, ir aukštojoje mokykloje, jie tuo pasinaudoja.

Kaip į jūsų poelgį viešai kalbėti apie tai, ką kiti vis dar slepia reagavo jūsų buvę kolegos?

O reakcijos ryškiausios buvo dvi – buvo palaikantys ir ne. Tačiau žmonės tikrai įsibaiminę, nes buvo tokių, kurie palaikė, bet rašė palaikymo žinutes iš jų vaikams priklausančių socialinių tinklų paskyrų, lyg norėdami pasislėpti. Tačiau buvo ir žmonių, kurie mano paskyrą užblokavo. Tiesa, kažkokių stiprių neigiamų pasisakymų asmeniškai nesulaukiau.

Kita maloni staigmena – sulaukiau žinučių iš kitose Kauno mokymo įstaigose dirbančių darbuotojų, kurių aš nepažįstu, tačiau kurie man siūlė susitikti ir pakalbėti apie panašius reikalus, kurie vyksta jų įstaigose. Jie sako, kad patys nedrįsta taip prabilti, tačiau pastebi įstaigose esančias panašias ydas ir nori jomis pasidalinti su manimi vildamiesi, kad galbūt aš galėsiu padėti. Tokia reakcija mane įkvėpė – tai parodo, kad žmonės nori kalbėti, tačiau to bijo.

Ar jautiesi tapęs kovos prieš švietimo sistemą simboliu, juk per pastarąjį laiką davei daug interviu, kalbėjais su aukščiausias šalies švietimo vadovais?

Tie skaitytojams, tiek visiems darbuotojams, kurie paslapčia keiksnoja savo darbą galiu pasakyti, kad mes kiekvienas esame tas simbolis. Svarbiausia nebijot, pasvert savo vertybes ir pagalvot, ko tikrai nori. Šiandien kovos simbolis – aš, rytoj jais bus kiti žmonės. Savo heroizmo aš nematau, aš tiesiog papasakoja apie patirtį savo darbe.

Kaip pats vertini save visoje šioje situacijoje, ko išmokai, ar tai naudinga patirtis tavo gyvenime?

Aš kaip asmenybė vien nuo to labai paaugau. Kadangi pats esu studijavęs socialogiją, tai iš sociologinės pusės viską stebėti ir tame dalyvauti tikrai įdomu, jokie mokslai tokios patirties tikrai nesuteiks. Dalyvavimas pačiame įvykių sūkuryje, stebėjimas, kaip veikia žiniasklaida, politiniai dariniai, patirtis darbo srityje – viskas neįkainojama. Viliuos, jo tai gali būti viena iš paskatų žmonėms prabilti, nes aš tikiu, kad galėsiu šią patirtį panaudoti ateityje.

Kadangi dėl šios istorijos praradai darbą, ar jau ieškaisi naujos darbo vietos, ką ketini veikti?

Dabar siekiu susirasti mylimą darbą. Aš jau dabar užsiimu kūrybine veikla socialinių medijų srityje – rašau tekstus, fotografuoju. Laisvai samdomo darbuotojo statusas yra būtent ta veikla, kurią aš mielai plėtočiau. Kai išėjau iš darbo ir apie tai paskelbiau savo socialinio tinklo paskyroje, gavau nemažai realių darbo pasiūlymų iš įvairiausių ir netikėčiausių sričių. Mane tai labai įkvėpė, tačiau dabar mėgaujuos privilegija nedirbti pastovaus samdomo darbo, nes noriu geriau suprasti savo norus. Mano vertinimu, reikia dirbti srityje, kurioje net nesijaustum labai dirbantis. Aš pabandysiu sau įrodyti, kad tai įmanoma. Tiesa, dabar aš esu sūkuryje proceso, kuris gali paveikti mano gyvenimą įvairiai ir aš dar nežinau, kaip jos bus pakreiptas.

Pats neturi kaunietiškų šaknų, kokie vėjai atpūtė tave į Kauną?

Mano svajonių miestas buvo Vilnius ir kai aš sužinojau, kad įstojau į septintą savo pasirinktą poziciją – Vytauto Didžiojo universitete sociologijos ir psichologijos studijas – aš sėdėjau priešais ekraną ir verkiau, nes pirmos šešios stojimo pozicijos buvo Vilniuje. Ašarėlė bėgo, nes Kauno visiškai nepažinojau, o Vilnius buvo artimas, viską siejau su tuo miestu. Tačiau dabar, po vienuolikos metų Kaune, aš susivokiau, kad neįvertinau jo. Todėl mintyse atsiprašiau šio miesto. Žinoma, vyko pokyčiai ir mano asmeniniame gyvenime, kurie padėjo Kauną kitaip pažinti. Dabar Kaunas man kuo toliau, tuo labiau patinka, aš jau jaučiuosi jo dalimi. Iš naujo jį pažįstu ir turbūt įsimyliu.

Tai iš Kauno artimiausiu metu nežadi pabėgti?

Šito pažadėti negaliu, tačiau tai, kad Kaunas bus visuomet susietas su vienais gražiausių mano prisiminimų, yra faktas. Viskas, ką patyriau per paskutiniuosius kelerius metus, yra labai nuostabi gyvenimo mokykla ir džiaugiuosi, kad visko mokiausi būtent Kaune.

Dėkojame už pokalbį.

15 KOMENTARŲ
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Baranausko gatvėje susidūrus dviems transporto priemonėms stoja eismas

VDU Bonatikos sode atogrąžų drugių paroda (foto)

Seimas nusprendė: biudžetinių įstaigų nekilnojamasis turtas apmokestinimas nebus

LKL smerkia incidento provokatorius ir skiria griežtus įspėjimus klubams

Policija prašo pagalbos: ieškoma, kas iš spintelės pavogė moters rankinę

Kauno centrinis paštas perkeliamas į Karaliaus Mindaugo prospektą

Po evakuacijos „Akropolyje“ nedirba kelios parduotuvės

Meno paroda netradicinėje vietoje žinomus žmones išprovokavo svajoti

V. Pranckietis išlaikė Seimo pirmininko postą

Aliarmas Kauno centre: buvo evakuojamas „Akropolis“ (papildyta)