Prieš beveik dešimtmetį Edmundas Jakilaitis buvo vienas į „Tūkstantmečio odisėją“ išsirengusios jachtos „Ambersail“ įgulos narių. 2018-aisiais, Valstybės šimtmečio proga, žurnalisto inicijuota „Nacionalinė Ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“ baigsis prie Juodosios jūros ir bus „perplaukusi“ visą mūsų šalies istoriją.
E. Jakilaičio biografijoje vanduo vaidina išties svarbų vaidmenį – nepaminėjome dar burlenčių ir irklenčių, – sėdėdami prie Neries Vilniuje aptarėme projekto ištakas. Laiko turėjome nedaug, nes pašnekovo tąvakar laukė vienas iš daugelio visuomeninių projektų. Atrodo, kad jų svarbos vienos populiariausių šiuo metu TV laidų „Dėmesio centre“ vedėjas per daug nesureikšmina. Arba iš tiesų užsiima tik tuo, kas jam labai įdomu. Ir tai belieka nufilmuoti.
Apie „Nacionalinę ekspediciją“ tikrai pakalbėsime, bet mums reikia priešistorės. Ar Nemunas buvo svarbus Kaune augusio Edmundo Jakilaičio gyvenime?
Na, kauniečiai juk visi „užaugę prie Nemuno“, bet tiesa tokia, kad mano karta tos upės „nečiupinėjo“. Atostogavau su seneliais Kulautuvoje, maudžiausi Nemune, visi keistai žiūrėdavo – sovietiniais laikais tai nebuvo priimta, jis buvo užterštas fermų ir gamyklų nuotėkomis. Išsimaudai, po to tave išberia… Dėl to ta upė tradicijos ir neturi, ji kuriama dabar, gerėjant ekonomikai. Investuojama į viską, taigi ir į upes. Bet tai tik pradžia.
Pernai su mano tėvu ir sūnumi su motorine valtele nuo Vytauto bažnyčios Kaune plaukėme iki Kuršių marių. Tai buvo vienos nakvynės žygis. Plaukdami sutikome keletą rusiškų katerių prie Sovetsko, ir viskas. Tik artėjant prie Rusnės pamatėme daugiau gyvybės. O šiaip Nemunas apmiręs, kaip ir Neris.
O kas tuomet jus domino vaikystėje? Kaip, galų gale, tapote žurnalistu?
Baigiau Kauno „Saulės“ gimnaziją, kuri tuo metu buvo viena geriausių Lietuvoje, vėliau nebe, o dabar, mačiau, vėl reitinguose pakilo. Matematikos mokėmės sustiprintai, tad daug galvos nesukau – su keliais klasės draugais stojau į KTU informatiką. Po pirmo semestro trise metėme, vienas liko programuotoju.
Žurnalistu dirbti pradėjau 1996 metais, po pirmo kurso VU Komunikacijos fakultete. Kodėl tai pasirinkau, nepamenu. Dabar jau suvokiu, kuo man patinka žurnalistika. Man įdomūs kiti žmonės ir jų mintys. Jos man įdomesnės nei mano paties mintys. Įdomiau klausinėti, nei pačiam kalbėti. Čia esminė savybė, kaip tu suvoki pasaulį: ar pats sau esi labai įdomus, ar kiti. Man – kiti. Tai laikyčiau žurnalisto asmenybės atskaitos tašku, visa kita – išmokstama.
Įdomi ir Lietuva, tiesa? Kaip gimė Nacionalinės ekspedicijos idėja?
Nėra taip, kad imi ir sugalvoji laidą nuo pradžių iki galo. Žodžiu, buvo taip. Su draugais turime sodybą Aukštaitijos nacionaliniame parke. Netoli yra Palūšė, kurios valtinės meistrai buvo susikonstravę valtį ir su ja Žeimena, Nerimi, Nemunu, Kuršių mariomis nuplaukę iki Nidos. Man tai pasirodė labai įdomu, norėjome iš jų tą valtį išsinuomoti ir plaukti. Surinkau kompaniją ir… atsiguliau į infekcinę ligoninę. Taip kelionė ir „nuplaukė“. Ėjo metai meteliai… O mano gyvenime yra taip, kad jei nori ką nors padaryti, reikia tai filmuoti. Tada aš į idėją žiūriu rimtai, ne kaip į laisvalaikį.
Pamąsčiau, kad jei jau Nemunas, tai pãnemunės, istorija… vadinasi, Alfredas Bumblauskas. Istoriko sinonimas Lietuvoje. Susitikome su Profesoriumi, pakalbėjome, jam patiko. Tada gamta. Tai gal Selemonas Paltanavičius? Papročiai – kviečiam Zitą Kelmickaitę. Tuomet prireikė žinomų žmonių, visų lietuvių bendrų pažįstamų, už kuriuos būtų galima sirgti, su jais tapatintis. Kas jie? Gabrielius „Svaras“ Liaudanskas, Benediktas Vanagas. Taip laidą išvystėme iki to, kad ji tapo reiškiniu. Ją rodo mokyklose. Valdas Adamkus ją yra pavadinęs geriausia visų laikų Lietuvos televizijų laida. Man tai labai malonu.
Imame vis aukštesnę natą – šiemet leisimės per Vyslą, kitąmet – Dniepras. Aukščiausiame taške pabaigsime, plauksime iki pat Juodosios jūros. Tokiu būdu visą LDK ir Lietuvos istoriją būsime perplaukę. Taip randasi idėjos – po truputėlį.
Ar Alfredas Bumblauskas irgi turėjo kur nustebti per ekspediciją, pakeisti įsitikinimus?
Kai fiziškai prie ko nors prisilieti, pačiupinėji, daug kas gali pasikeisti. Aišku, A. Bumblauskas su „Būtovės slėpiniais“ yra beveik visur išvažinėjęs. Bet ir tai patyrė atradimų. S. Paltanavičius šiais metais, kai plaukėme Baltarusija, lyg piligriminę kelionę atliko. Lankė savo „šventas vietas“, Tado Ivanausko gimtinę. Juk būtent Ivanauskas jį paskatino būti gamtininku, kai atsakė jam, dar mažam berniukui, į laišką… Pasakodamas ašarojo!
Kas jums pačiam buvo didžiausi sukrėtimai?
Aš gyvenu „Vilniaus gete“ tarp žmonių, kurie yra labai panašūs į mane. Jie panašiai mąsto, leidžia laisvalaikį, elgiasi. Panašaus modelio šeimos, viskas panašu. Kai ištrūksti į Lietuvą, pamatai visų pirma beprotišką nuoširdumą. Žinoma, mes matyti per teliką, prie mūsų norisi prisiliesti, pasisakyti. Bet man labai patiko ta žmonių Lietuva su veidu. Tie šilti susitikimai paliko bene didžiausią įspūdį.
Pavadintumėt šitą projektą savotiška duokle savo šaliai?
Ne, aš manau, kad nesu nieko niekam skolingas. Gyvenimas taip susiklostė, kad kažką gauni ir kažką atiduodi. Nei aš Lietuvai kažką skolingas, nei ji man. Mes tiesiog vienas kitą mylime be išskaičiavimų.
„Nacionalinė“ skamba išdidžiai. Kaip koks Nacionalinis muziejus… Ar nesusilaukėte dėl šio pavadinimo kritikos? Kitos ekspedicijos lyg ir nebegalės būti nacionalinės.
Taip, čia šiokia tokia tuštybės mugė. Bet vis dėlto tai Nacionalinio radijo ir televizijos projektas, organizacijos, kuri jau turi šį žodį. Be to, mes plaukėme per visą Lietuvos istoriją, gamtą, etnokultūrą. Tai nacionalinio, tautinio pažinimo projektas. Semantinė logika yra. Jei kalbėtume apie tą tuštybę, nejaukiai jautėmės tik pirmą dieną. Ar nebūsim čia išpūtę žandų? Bet jau pirmą vakarą, kai Veliuonoje susitikom su žmonėm ir paklausėm seniūno, kiek čia gyventojų atėjo, ir jis pasakė, kad visi… Žodžiu, antrais metais klausimų nebekilo. Eini su tais dryžuotais marškinėliais Druskininkuose, žmonės ploja, sveikinasi. Kaip bebūtų, galima laidą žiūrėti, galima ne, bet jos tiek daug buvo, kad visi apie ją žino.
O kaip jums S. Paltanavičiaus knyga?
Labai. Akivaizdu, kad į ją įdėta tikrai daug darbo. Selemonas sakė, kad per tą laiką būtų parašęs dar tris knygas. Pasakysiu atvirai: tai geriausias Lietuvoje išleistas kelionių vadovas. Tokio išsamumo vadovo su tiek įdomių pjūvių – dainos, receptai, architektūra, gamta, kas tik nori – nėra buvę. Be to, konceptualu, kad knyga yra praktiškai pritaikoma. Pasiimk knygą, nuvažiuok iki Druskininkų, išsinuomok valtį – ne pačią didžiausią, nes bus brangu persikelti per HES’ą, – ir viskas, laukia fantastiškos atostogos.
Ką ypatinga, kas matyti nuo vandens, išskirtumėt Kauno regione?
Jis pats gražiausias. Gal ne gamtine prasme – čia, matyt, nepralenkiamos Nemuno žemupio lygumos. Bet, kalbant apie vaizdą nuo upės, Kaunas tikrai gražiausias miestas prie Nemuno. Gal dar Gardinas savo esme primena Kauną. Jis toks savotiškas Kauno brolis. Perskirtas į dvi dalis, viena senesnė, kita naujesnė. Istorine prasme Lietuvai Gardinas yra lygiai tas pats, kas Kaunas, – aišku, be tarpukario.
Kaip ilgai Vilniuje gyvenantis kaunietis, ar turite planų kada nors grįžti?
Esame su žmona išsirinkę Kaune namą, kuriame kada nors gyvensime. Seniai apie tai bekalbėjome, tiesa. Grįžti į Kauną man reikštų visiškai pakeisti veiklą. Nieko panašaus į tai, ką dabar veikiu, jau veikti negalėčiau, todėl tai būtų labai rimtas sprendimas. Kažkada paklaustas, ar neplanuoju sukti į politiką, juokais sakiau, kad nebent kandidatuočiau į Kauno merus, bet tai buvo anksčiau, matant beviltišką Kauno situaciją, palyginti su tuometiniu Vilniumi. Dabar vaizdas keičiasi, tad ir mintys apie grįžimą tolsta.
Šaltinis: „Kaunas pilnas kultūros“
