Vytauto Didžiojo karo muziejuje antradienį lankėsi Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos kariai. Jie pradėjo renginių ciklą „Karinės specialybės” ir supažindino su vienu pavojingiausių darbų pasaulyje – išminuotojo.
Kokia kario išminuotojo darbo diena, ar kasdien vyksta į iškvietimus, ar vis dar jaučią baimę išminuodami sprogmenis, kur daugiausiai pavojingų radybų, galiausiai, kokių gebėjimų reikia, užsibrėžus tikslą tapti išminuotoju? Apie tai pasakoja Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos (SNK) kariai: šios kuopos vado pavaduotojas vyr. leitenantas Domas Laukaitis, vyr. sprogmenų neutralizavimo specialistas grandinis Antanas Brazdauskas ir išminuotojas vyr. eil. Edvinas Pakutka.
Kuopą sudaro du būriai, aštuoni skyriai, iš viso 84 kariai.
Kaip buvo seniau?
Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikė Lina Kasparaitė-Balaišė pasakojo, kad seniau slaptus pelkių kelius, padarytus iš akmenų – kūlgrindas, kurie nuvesdavo prie gyvenviečių, statydavo žmonės, turintys karo inžinerijos žinių, tai – išminuotojų pirmtakai.
Pasak jos, karo inžinieriai dažnai įrenginėdavo perkėlas, laikinus tiltus, nes reikėjo prieiti prie priešo, šturmuoti pilis. Iki XVII a. inžinerinius darbus atlikdavo kartografai, artileristai.
„Tik XVIII a. atsirado karo inžinieriai, Vilniuje tuomet įkurta Karo inžinerijos mokykla. Lietuvos kariuomenė atgimsta 1918-1940 m. kovose už Nepriklausomybę, kartu atgimė ir karo inžinieriai. Tiesia, pirmiau jie vadinti sapieriais, vėliau pionieriais ir tik galiausiai karo inžinieriais. O užgimė jie su šūkiu: „Pionieriau, nesigailėk prakaito, broliui kraują taupai!”, – dėstė L. Kasparaitė-Balaišė.
Ji priminė, kad prieš šimtą metų pagrindiniai išminuotojų, kurie paprastai vadinti „sprogdintojais“, darbo įrankiai buvo kastuvas, kirvis, kirtiklis, pjūklas, žirklės, keltai, plaustai ir poliakalės.
„Jei priešas mūšio lauke nukerta kelius, sunaikina geležinkelio bėgius, kaip toliau judėti kariuomenei? Inžinierius taiso geležinkelį ar tiesia naują kelią. Kita jų funkcija – padėti įveikti kariuomenei vandens kliūtis: perkelti pontoniniais keltais, plaustais, pastatytais stacionariais tiltais, kuriais net traukiniai, tankai, šarvuočiai važiuodavo. Pavasarį inžinieriai sprogdindavo ledus”, – aiškino istorikė.
Ką veikia kariai išminuotojai?
J. Vitkaus inžinerijos bataliono kariai patikino, kad išminuotojo darbas nėra nuobodus: jie ne tik skuba išminuoti sprogmenų, bet ir prisideda prie Lietuvoje vykstančių pratybų – atlieka mūšio imitavimą ir teikia paramą kariuomenės daliniams per kovinio šaudymo pratybas; dalyvauja tarptautinėse operacijose, kurių metu vykdo standartinių ir improvizuotų sprogmenų neutralizavimo užduotis, budi NATO greitojo reagavimo pajėgose. Yra išminuotojai narai, kinologai.
Šios kuopos kariai atlieka ir konfiskuotos pirotechnikos naikinimą, vykdo šviečiamąją veiklą mokyklose.
Standartinė sprogmenų neutralizavimo operacija apibūdinama taip: kažkas randa sprogmenį, praneša policijai, tuomet informacija perduodama Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinei „Aras“, jis įvertina: tai teroristinis ar įprastai rastas sprogmuo. Jei pirmasis atvejis – tuomet vyksta patys, jei įprastai aptiktas sprogmuo – siunčia J. Vitkaus bataliono karius.
Aktyviausi mėnesiai – kai dirbama žemė
Kariniai sprogmenys skirstomi į grupes: šoviniai, artilerijos sviediniai ir minosvaidžio minos, prieštankinės ir priešpėstinės minos, granatos, raketos, aviacinės bombos. Daugiausia darbe kariai tikino susiduriantys su artilerijos sviediniais ir minosvaidžio minomis.
Pagal iškvietimų skaičių, kariai per dieną vyksta bent į kelis atvejus: 2015 m. turėjo 1149 iškvietimus, 2016 m. – 963. Pernai SNK automobiliai vykdami į iškvietimus nuriedėjo 124 tūkst. km, paskaičiuota, kad tai yra tiek pat, kiek 476 kartus nuvažiuoti iš Kauno į pajūrį.
Kariai atskleidė, kad Lietuvoje identifikuotos vietos, kur sprogmenų begalė, daugiausiai tai teritorijos, kur kadaise vyko mūšiai. Šiose vietose vykdomas planinis sprogmenų neutralizavimas, per metus tokiu būdu išvalomas iki 8 hektarų plotas.
Sprogmenų neutralizavimo skyriai veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje, ir Tauragėje.
Darbingiausi mėnesiai balandis, gegužė, kai ūkininkai pradeda sėti į žemę ir kai jau baigia ūkio darbus – rugsėjis, spalis. Pernai daugiausiai iškvietimų fiksuota Vilkaviškio rajone, nemažai ties Šakiais, taip pat Klaipėdoje ir Kaune. „Dar 50 metų mūsų kolegoms išminuotojams užteks darbo”, – neabejojo A. Brazdauskas.
Stambesnės operacijos
Kariai prisiminė labiausiai įstrigusius atvejus: 2016 m. spalį prieš įeinant į Lietuvos jūrų muziejų Smiltynėje, griovyje, kur plaukioja ruoniai, darydami renovaciją muziejaus darbuotojai nusausino kanalą aplink muziejų ir išvydo sprogmenis. Išminuotojai išlupo 224 vnt. artilerijos sviedinių.
Tų pačių metų balandį netoli Klaipėdos autobusų ir traukinių stoties, vykdant statybos darbus, rasta 250 kg aviacinė bomba.
Šįmet balandį Rūdininkų poligone, bombų mėtymo lauke rastos trys aviacinės bombos, artilerijos sviedinys.
Vos prieš kelias savaites Baltijos jūroje, šalia Nidos, į krantą išplauta mokomoji torpeda, esanti net 7 m ilgio.
Aplink Kauną nuo 2005 m. rasta 500 kg sverianti aviacinė bomba Aleksote prie Vytauto Didžiojo tilto; Aleksote, prie oro uosto rasta 250 kg aviacinė bomba; tokia pati aptikta ir Nemune ties Vytauto Didžiojo jėgerių batalionu.
Kuo puikiausiai veikia ir 100 metų senumo sprogmenys
J. Vitkaus inžinerijos bataliono SNK karys vyr. sprogmenų neutralizavimo specialistas, dešimt metų dirbantis išminuotoju Antanas Brazdauskas pasakojo, kad seniausias sprogmuo, su kuriuo jam teko dirbti – dar 1942-ųjų.
Pašnekovas pabrėžė, kad klaida manyti, jog tokie sprogmenys jau neveiksnūs: „Sprogstamosios medžiagos kuo puikiausiai veikia ir po 100 metų. Skaičiuojama, kad tik 10 proc. likusių sprogmenų nesuveiks, o visi kiti kuo puikiausiai atlieka savo darbą. Turėjome du pasaulinius karus, sovietinę okupaciją – žemė priteršta sprogmenų. Dar dabar yra vietos, vadinamieji „bombodromai”, kur eini ir vis nustembi: atėjai grybų, o randi bombą!”, – pasakojo A. Brazdauskas. Jis prasitarė, kad kolegos yra radę net 1,7 tonos sveriančią aviacinę bombą, o mažiausia rasta sverianti 0,5 kg.
Įsivaizdavimui, kaip pavojinga artintis prie šių radinių, išminuotojas palygino, kad piršto dydžio sprogstamosios medžiagos užtaisas nutrauktų pirštus iki peties. Jei kumščio dydžio – galva vietoje gal ir liktų, tačiau kūnas būtų sumaitotas. „Užtenka poros gramų geležies ir pasekmės tragiškos”, – konstatavo A. Brazdauskas.
Ką padaro mina su 100-200 g sprogstamosios medžiagos? Mina praminta „Juodąja našle” sugadina batą iki kelio sąnario; prieštankinė mina – žmogaus beveik nelieka; granatos skeveldros pasklinda iki 200 m atstumu; o nuo paprastose kulkose esančio fosforo – galima nudegti rankas.
A. Brazdauskas stebėjosi, kaip kai kurie žmonės ryžtasi ardyti bombas dėl metalo pardavimui. „Jie praturtėja, tiesa, neilgam – po kelių sekundžių iškeliauja anapilin. Taip greitai sprogsta, kad net būna nespėję nustebti. Todėl dera įsiminti ir vaikams kartoti, ką daryt radus sprogmenį: svarbiausia neliesti, perspėti kitus, pažymėti, skambinti 112, laukti pareigūnų ir parodyti radinio vietą”, – aiškino karys.
„Išeiginiai kostiumai” sveria 30 kg
Kariai išminuotojai susirinkusiesiems pristatė apsauginę aprangą: neperšaunamą liemenę, šalmą su įrengtu apšvietimu, ausines. Bene išraiškingiausi, D. Laukaičio pavadinti „išeiginiai kostiumai“, atlaikantys 400-500 g trotilo grėsmę. „Tokio kostiumo svoris viršija 30 kg, o šalmas turi dalyką, kurio neturi, kai kurios senos mašinos – kondicionierių”, – šmaikštaudamas pastebėjo D. Laukaitis.
Eksponuoti ir minų ieškikliai, aptinkantys metalinius objektus iki 1 metro gylio; rodyti magnetometrai – gebantys fiksuoti 6 m ir daugiau gylyje, parankus ieškant aviacinių bombų.
Sprogmenys neutralizuojami iš toliau su pultu, valdomu radijo bangomis, prie jo pajungiamas sprogmuo ir iš atstumo sunaikinamas. Toks prietaisas saugumo sumetimais leidžia atsitraukti iki 5 km.
Beje, J. Vitkaus inžinerijos batalionas vienintelis šalyje turi sprogmenų išminavimo robotą, karių ir karinės technikos švarinimo nuo radioaktyviųjų medžiagų konteinerį. Sudėtingioms išminavimo operacijoms naudojamas robotas turi 6 kameras, gali pakelti ranką, pasilenkti, suimti ir nupjauti savižudžio liemenę, čia prijungtas mikrofonas, tad galima ir pasikalbėti su užminuotu žmogumi. Apie 1 km atstumu galimas valdyti robotas sprogmenį paima jei saugu, priešingu atveju atgabenamas papildomas sprogmuo ir per atstumą abu susprogdinami.
Pasiteiravus, ar vis dar kyla baimės jausmas išminuojant sprogmenis, abu pašnekovai vienbalsiai sutiko – taip, o jei taip vieną dieną nebebus, esą ateis laikas keisti profesiją. „Kai pajausiu, kad nebebijau – keisiu profesiją, jei nejauti baimės – kažkas blogai. Dirbant visą laiką baimė, jaudulys”, – pastebėjo A. Brazdauskas.
Kokie normatyvai norintiesiems tapti kariais išminuotojais? „Jei prabėgi 3 km su tuo „šventiniu kostiumu” – pirmą atranką praėjai”, – šypsodamasis kalba A. Brazdauskas, bet iškart priduria: „Juokauju, laikome įprastus fizinius testus, iš tiesų bėgame 3 km, tačiau tikrai be to sunkaus kostiumo! Tik paeik su kostiumu 100 m pirmyn/atgal – ir tu visiškai šlapias!”, – atviravo karys, pridūręs, kad sprogmenį išminuoti gali tekti ir 3 nakties, tad tokiam darbui reikalingas tvirtas nusiteikimas.
Pirmiausiai kariai patarė rimtai apsispręsti ar tikrai norėtum dirbti šį darbą, o ar gali – nuspręs ilgamečiai specialistai. Pirmas žingsnis – ateiti į Lietuvos kariuomenę, atlikti privalomąją tarnybą, profesinę ir tik po to svarstyti apie patekimą į Sprogmenų neutralizavimo kuopą.
