Balandžio 25 d., antradienį, 16 val. Kauno miesto muziejaus Lietuvių tautinės muzikos istorijos skyriuje (L. Zamenhofo g. 12) vyks fotomenininko, keliautojo ir rašytojo Mariaus Abramavičiaus parodos „Užupis: mitai ir realybė” atidarymas.
Marius Abramavičius nuo 1998 metų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Praėjusiais metais jis gavo valstybinę stipendiją iš Lietuvos kultūros tarybos šiai serijai sukurti. 2016 m. menininkas išleido savo trečią knygą „Iranas – kita Mėnulio pusė”. Mariaus Abramavičiaus kūrybinės erdvės atsiveria per keliones, aitvarais pakeliamų vėliavų paveikslus, tekstus, Užupio Respublikos įvykius. Jis nuolat kuria, rengia personalines parodas ir dalyvauja bendrose dailės ir fotografijų parodose.
Abramavičius yra sukūręs fotografijų ciklus: „Atspindžiai”, „Esminės smulkmenos”, „Aš esu aš, arba Narcizo dienoraštis”, „Sidabrinės svajonės visuomet išsipildo”, „Juokas”, „Stiklo karoliukų žaidimai”, „Žmonės yra žmonės”, „Dviese”, „Užupio foto studijos portretai”, „Gyvas. Vilnius”, „Gruzija šypsosi”, „Užupis: mitai ir realybė”.
Kalbėdamas apie fotografijų serijos „Užupis: mitai ir realybė” sukūrimą autorius pasakoja: „Pirmas gilus impulsas mano susitikimo su Užupiu buvo labai seniai, nors prieš tai aš čia dažnai lankydavausi savo tėvuko amžiną atilsį Kazio Abramavičiaus dirbtuvėje, bet tas naujas žvilgsnis stipriai pakeitė mano gyvenimo liniją. Tai atsitiko jau beveik užmirštais laikais, tais laikais, apie kuriuos kasdien neprisimenu, bet jų dėka esu ten kur esu, tai yra čia Užupyje ir kuriu Užupiui ir pasauliui. Dar atsimenu gerai tą jausmą, žvelgiant nuo Šventos dvasios cerkvės į Užupį, tą užvaldantį visą mane norą būti ten… Dabar galima pasakyti – reikia perbristi upę, pasiekti kitą krantą, perkopti perėją. Būti ten kur noriu. Kiek daug vandens Vilnele nutekėjo, oi kiek daiktų nunešė srovė. Ir ne tik daiktų, o ir įvykių, situacijų, atradimų, praradimų, likimų. Kiek visko matė dangus, kiek visko matė mano akys.
Dabar žiūrėdamas į mano išsipildymų žemę, ką aš galiu perduoti? Galiu tik gėrėtis visokiais žmogaus gyvenimo būdo pasireiškimais, visais metų laikais, nuotaikomis situacijomis ir atrakcijomis. Žmonės yra žmonės. Jie prisitaiko prie besikeičiančio laiko. Bet apie tai jau romanas, ar kinas. Čia tik fotografijų paroda, tik būsimas, dar kuriamas fotografijų albumas, knyga, maži langeliai į realybę. Taip matau, taip šiuo pasauliu gėriuosi. Kartais išeinu pasivaikščioti pagautas saulės blykstelėjimo, svaigaus vyšnių žydėjimo, kartais vakaro snaigių pūgos. Ir kas kartą į nežinią, kas kartą atrandant vis kažką naujo. Man Užupis vis gyvas atradimų šaltinis pilnas paprastų stebuklų, kurios tereikia mokėt pastebėti. Būna, kad kartais tiesiog nerandu tam jėgų, einu vienodu žvilgsniu skanuodamas erdvę, kol kas nors švysteli netikėtai. Spalva, daiktas, katė, durys, dangus, kažkas tokio, kas išmuša iš tradicinio ritmo.
Tik paskutiniais metai Užupis pateko į didelių interesų bei permainų erdvę. Anksčiau buvęs tolimas žodis Gentrifikacija, dabar tapo akivaizdžiu ir aktualiu. Akivaizdu, kad prasideda naujas etapas, kurio metu jau bus pasakojamos legendos, apie tai kas buvo kadaise. Gali būti kad Užupio Respublika tuoj atrodys kaip spektaklis su brangiais butais, barais, parduotuvėmis ir restoranais, o dinamiškas kūrybinis gyvenimas išsikels kitur. Ši mano paroda kaip vienas iš mitų, legenda pasakojama dalyvio akimis.“
Paroda Lietuvių tautinės muzikos istorijos muziejuje (L. Zamenhofo g. 12) veiks iki gegužės 27 dienos.
