Etnologas A. Vaicekauskas: pirmą Velykų dieną švęsti su šeima, o antrąją – pirmyn laistytis vandeniu ir suptis | Kas vyksta Kaune

Etnologas A. Vaicekauskas: pirmą Velykų dieną švęsti su šeima, o antrąją – pirmyn laistytis vandeniu ir suptis

Kas vyksta Kaune nuotr.

Šiandien šv. Velykos, bene svarbiausia krikščionių šventė. Šia proga kalbiname etnologą dr. Arūną Vaicekauską, jis primena jau apnykusius lietuvių papročius, kuriuos smagu prisiminti bei išbandyti ir jaunam, ir senam. Taip pat pasakojama, ką per Velykas dera atlikti švenčiantiesiems, kad metai būtų sėkmingi.

Gerb. etnologe, įdomu, kokie lietuvių papročiai jau išnykę, nebeišsaugoti iki šių dienų?

Išnyko tik tai, kas nesusiję su žemės ūkiu. Valstietiška, agrarinė magija tapo nebeaktuali, taigi ir nunyko, išskyrus Velykų vaišes. Kiekvienas bažnyčioje pašventintas daiktas šalia gyvybinių galių įgyja ir apsaugines, tad verbos seniau kaime buvo naudojamos išginant gyvulius, jei Jurginės išpuldavo po Velykų. Šiandien griaudint perkūnui verbų jau niekas nesmilko.

Nebeliko silkės tampymo papročio, kurį galima palyginti su Kalėdų ar Užgavėnių kaladės tampymu. Vaikai tampydavo lentą, ant kurios nupiešta silkė. XIX a. vid. Motiejus Valančius rašo, kad Didįjį trečiadienį – tempdavo 1 kartą, ketvirtadienį – 2 kartus, o penktadienį – 3 kartus. Tampydavo iki šeštadienio varpų užgaudimo, kai bažnyčios varpai paskelbia pasninko pabaigą.

Velykos Rumšiškėse

Nebeliko ir papročio sekmadienį po velykinių pamaldų su šventintu vandeniu galvotrūkščiais skubėti namo, kas pirmas parsiras po pamaldų, paragaus vandens, kas pirmas parneš ugnies namo – tai reikšdavo, kad tas pirmas nudirbs visus darbus, sakydavo: „Pirmas nuo laukų nueis.” Prasidėdavo tikros varžytinės! Labai dažnai šventintą ugnį bernai ant arklių pasiėmę lėkdavo kuo sparčiau arba su rogėmis, žmonės ir tvoras iš anksto nusikeldavo, kad tik pirmi nuvažiuotų į savo sodybą ir būtų pirmi. Šiandien vargiai tą besutiksi, kunigai minėjo, kad tik po 1991 m. jų parapijose apstojo ši tradicija.

Ką lietuviai seniau turėdavo atlikti likus kelioms dienoms iki šv. Velykų?

Kiekviena diena iki šv. Velykų turėjo skirtingus darbus.

Švarusis ketvirtadienis. Šiandieniniame miesto tempe, kažin ar žmonės turi laiko susitvarkyti namus iki Didžiojo ketvirtadienio, nors visi tą žino. Įprastai tik, kai baigiasi darbo savaitė visi puola tvarkyti namus, susiruošti ir Velykas sutikti šventiškoje aplinkoje. Nuo seno laikomasi tradicijos, kad prieš didžiąsias šventes turi visada susitvarkyti, išsimaudyti, švariai apsirengti.

Seniau tai buvo diena, kai galėjai išnaikinti kenkėjus: dažniausiai tai buvo daroma ritualiniu būdu: tarkim, sušluoji skersai trobos šiukšles, nueini prie kaimyno tvoros, permeti ir tikiesi, kad su tomis šiukšlėmis pas kaimyną pereis ir visi tavo kenkėjai. Buvo paplitęs pokalbis: „Kur tavo blusos ir tarakonai?” – „Išėjo pas Joną!”, – atsakydavo. Buvo tikima, kad jie ir išsilakstys.

Didysis penktadienis. Susikaupimo, rimties diena, Lietuvoje nebuvo savęs kankinimo, kurį demonstruoja filipiniečiai plakdamiesi iki kraujo rimbu ir kaldamiesi prie kryžiaus. Norvegai irgi tikėjo, kad tą dieną reikia kentėti: apsirengdavo nepatogius batus, moterys juodais gedulo drabužiais ir pan. Lietuvoje tai buvo tradicinis rimties, susikaupimo metas, nes Kristaus kančios diena, negalima linksmintis, bet kur vandens lieti, bet kur šiukšlių pilti, nes gali Kristui į akis pripilti.

Kryžiaus kelio procesija

Didysis šeštadienis. Pagrindiniai apeiginiai veiksmai – ugnies ir vandens šventinimas, kuris išliko ir šiandien. Krikščionybė turi stiprias pozicijas mūsų tautoje, tad daugybė žmonių dalyvauja liturgijoje. Seniau niekas tądien nekurdavo ugnies, kol neparnešdavo iš bažnyčios. Kupiškėnai tikėdavo, kad parsinešta ugnimi reikia pirtį įkurti. Daugkur tikėta, kad būtinai Velykoms kiaušinius reikia virti ant tos šventintos įkurtos ugnies, stengdavosi kuo ilgiau ją išlaikyti krosnyje neužgesintą per visas šventes. Kuo ilgiau išlaikysi iš naujo nekurdamas – tuo geriau, tai atneš namams sėkmę, sveikatą. Vanduo šlakstomas: jei kas suserga žmonės ar gyvuliai, trobesiai pašlakstomi – apsauginė priemonė. Tai nepasikeitė, tik sumažėjo.

Seniau oficialios liturgijos bažnyčioje per naktį nebuvo, bet tradiciškai kaime žmonės rinkdavosi budėti bažnyčioje pernakt, iki pat ryto mišių. Tarpukariu daugkur bažnyčiose buvo rengiamos velykinės misterijos, vaidinimai kiek primenantys Užgavėnių tradiciją, buvo budima prie Kristaus karsto. Jaunimas prisigalvodavo eibių: neleisdavo žmonėms užmigti, jei mato, kad jau knapsi – pakišdavo po nosimi stipraus denatūruoto spirito, kad iškart prabustų ir kt.

Toliau Velykų procesija – ji nesikeičia, liaudiškam kontekste buvo tikima, kad tai geras laikas maginei praktikai, tarkim, jei procesija eina į vieną pusę, tai žmogus į kitą, norėdamas praturtėti kito sąskaita ar tamsiųjų jėgų pagalba ir pan.

Didysis sekmadienis. Pamaldos ir kuo skubiau namo. Sekmadienį svarbus verbų šventinimas bažnyčioje, tad labai daug šeimų ir grįžę plaka namiškius verbomis. Tai švenčiausia diena, negalima dirbti, linksmintis, maistas netgi nebūdavo šildomas, nes krosnį įkurti irgi darbas. Maistą iš anksto paruošdavo ir valgydavo šaltą. XX a. jau daugelis šildo maistą. Velykiniai pusryčiai buvo svarbiausias dalykas, nes po ilgo pasninko vėl galima valgyti mėsą.

Tradicinis Velykų paršelis yra visos Europos patiekalas, dažnai net mažą paršiuką ar jo gabalą padeda ant stalo. Vaišės labai gausios, po gavėnios norisi mėsos, margučiai kaip ritualinis patiekalas, kaip ir kalėdaitis Kūčiose, tad neretai pirmas margutis pradaužiamas ir dalinamas visiems šeimos nariams.

Antroji Velykų diena. Prasideda ėjimas į svečius. Pirmą dieną svarbu buvimas su šeima namuose, o antrą kaime prasideda šventinės pramogos. Nerasime nei vienos kalendorinio ciklo šventės, kad nebūtų laistomasi vandeniu: nuo įstūmimo į kūdrą, iki apliejimo kibiru. Kartais žaisdavo – pakviečia, kad ką nors pažiūrėtų ir aplieja kibiru vandens! Tokios pramogos suteikdavo jaunimui smagumo. Ritualine prasme tai drėgmės užtikrinimas, nes pasėliai be vandens neauga. Vaikinai šią dieną laisto merginas, o Trečiąją Velykų dieną jau merginos laisto vaikinus.

Kita pramoga – supynės, kaime supdavosi nuo Užgavėnių iki Petrinių, kol augalai dar neužaugę. Kuo aukščiau išsisupsi, kuo didesniais žingsniais eisi, kuo toliau nuvažiuosi pas gimines, kuo aukščiau pašoksi nuo žemės, kuo aukščiau išsisupsi – tuo bus aukštesni tavo pasėliai.

Būdavo triukšmo kėlimas, šaudoma į orą, susirinkus šventoriuje, tai ateina iš XIX a., kai net šaudydavo su mažomis patrankomis.

Velykos Rumšiškėse

Kodėl pagrindinis šventės simbolis kiaušinis?

Kiaušinio ritualinė simbolika susideda iš kelių dalykų, šventėse turime du pagrindinius valgius: kas nuo grūdų – košė, blynai ir duona bei – juoda duona, esanti visur – nuo vestuvių iki laidotuvių, nuo Kalėdų iki rudens darbų pabaigos. Visur, kur susiję su gyvūnais – rasime kiaušinius: per Velykas – margutis, Jurginės – margutis, dar „jurgučiu” vadinamas, Sekminės – margutis.

Tačiau esmė ne marginime, o kiaušinyje. Kiaušinis kaip ir grūdas: ir viena ir kita negyva, bet ir vienas ir kitas duoda gyvybę. Per Velykas naudojami kadagys visada žaliuoja, blindės šakelė išdygs be laistymo, tai gyvybingi augalai su simbolika, o visa kas skatina gyvybingumą – išskirtinės reikšmės.

Kiaušinį rasime sakmėje apie žemės kilmę: sakoma, kad pasaulis atsirado iš kiaušinio – anties vandens paukščio padėto Pirmapradžiame vandenyne ir iš ten atsirado žemė.

Kiaušinis nors archajinis, bet ir krikščionišką liniją išreiškia: krikščionybėje kiaušinis irgi žymi naujo pasaulio galimybę, kadangi Kristus išperka pirmapradę nuodėmę, žmogui atsiranda tikrojo gyvenimo galimybė.

Nuo Bizantijos laikų minimas raudonas kiaušinis – tai gyvybinių galių simbolis, sutinkamas visose kultūrose. Svarbiausios kelios spalvos: juoda – žemės spalva, raudona – gyvybės, o balta – turi seniausią spalvinę kodų sistemą – tai mirtis. Tik XIX a. prasideda interpretacijos, padaugėja spalvų: žalia suprantama kaip gamta, geltona – saulė ir t.t.

Velykiniai margučiai

Kaip buvo marginami kiaušiniai?

Senieji margučiai – vienspalviai. Marginimas vašku nėra labai senas, tradicinis margutis yra vienspalvis. Aukštaičiai, kupiškėnai sako, kad anksčiau vienspalviai dažydavo, nebuvo marginama, skutinėjama ar vaškas naudojamas. Skutinėjimas ir marginimas išpopuliarėja Tarpukariu. Sunku pasakyti, iš kur tos tradicijos ateina, nes vašku marginimas labiau Žemaitijai, Užnemunei būdingas; aukštaičiai tą daryti pradėjo vėliausiai. Skutinėjimas ir vaškas ateina iš modernesnių Lietuvos pakraščių, kur turtingesnės sodybos, arčiau Prūsijos buvusios. Per Prūsijos kultūrą į Lietuvos žemdirbiškąją kultūrą pirmiausiai ateina modernios technologijos ir kt. Išskirtina, kad aplink Kauną buvo labai populiari violetinė margučių spalva.

Šokoladiniai kiaušiniai – šių laikų naujovė. Margučiai iki šiandien Lietuvoje nepakito, o pastarųjų metų Europos, globaliajame kontekste vis gausėja šokoladinių zuikių, kiaušinių, juos galima nusipirkti spalvotus. Abejoju, ar tai paklausu, juk tai Velykų šeimos paprotys, ir lipdukai nepopuliarūs.

Mada. Yra dabartiniai 30-40-mečiai, kuriems šiuolaikiniame pasaulyje laikytis tradicijų tapo savotiška mada. Tarkim, pažiūrėkim, kaip atgyja duonos kepimas, vos ne kiekviena šeimininkė kepa duoną. Taip pat tradicinis marginimas yra patrauklus užsiėmimas su vaikais. Tai suteikia estetinį pojūtį, nenuobodus užsiėmimas, o ir kolektyvinis.

Kiaušiniavimas. Pavasarį buvo labai svarbus kiaušiniavimas renkant laukinių paukščių kiaušinius. Mums nelengva įsivaizduoti, koks sunkus buvo žemdirbio gyvenimas – maisto kiek mes turime – tuomet ir gerai gyvenantys neturėjo. Pavasarinis kiaušinių rinkimas buvo labai svarbus vaikų užsiėmimas tradiciniame kaime.

Verbos kazimiero mugės metu

Ar lietuvių verbos buvo kuo išskirtinės?

Žalios vytelės naudojimas siekiant perteikti gyvybines galias žino visa Europa. Liturgine prasme verba gan svarbi – įžengiant Kristui į Jeruzalę žmonės klojo jam po kojomis savo marškinius ir mojavo palmių šakomis. Verba – palmės analogas. Išskirtinės verbos yra Vilniuje – su sausomis gėlėmis, tai unikalu. Kadagio naudojimas žinomas ir Vokietijoje. Lietuvoje unikalu, kad išlaikome apsauginį verbų panaudojimą. Beje, verbomis plaka anksčiau atsikėlusieji – miegalius, įprastai vaikai ilgiau miega.

Ar Velykų bobutės ir zuikučiai lietuviška?

Tai jau vėlyvas reiškinys, Tarpukario. Dovanojimas buvo lydimas teksto. Velykė suteikia paslaptingumo, kaip žinia, senoje archajinėje tradicijoje po simboliškų personažų slypi mūsų protėviai. XX a. mažam vaikui geriau pasakyti, kad kiaušinį atneša paslaptinga moteriškė, nei kokia chtoniško pasaulio atstovė, požemio pabaisa, seniau protėvių kontekstas buvo labai ryškus.

Kiškis – vienas chtoniškiausių mūsų mitologijos gyvūnų. Kai minimas kiškis, zuikis aišku, kad kalba eina apie anapusinį pasaulį. Vėliau chtoniška simbolika prapuola, atsiranda ritualų estetizavimas, siekiant padidinti jų patrauklumą. Europinėje globalioje tradicijoje nebeliko senųjų ritualų, kas Velykos kur nors Prancūzijoje? Tai šokoladiniai kiaušiniai paslepiami tarp augalų ir vaikai iš ryto jų ieško.

Mes, lietuviai, galime didžiuotis, kad tradicijas išlaikome labai gerai, nuo XX a. pr. jos nedaug pakito.

A. Vaicekauskas

Ko palinkėtumėte šv. Velykų rytą?

Velykos yra gera proga pamąstyti ne tik apie atbundančią gamtą, bet ir apie gyvenimo prasmę, savo paskirtį nuolat skubančiame pasaulyje, susivokti, o kurgi skubame, susitaikyti su savimi, išmokti tolerancijos, atsisijoti nuo neapykantos, ypač kitaip mąstantiesiems. Būkite visi pasveikinti!

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA