Siurprizas Ąžuolyne arba: jei negrįšite po pasivaikščiojimo, nenusiminkite – jus ras praeiviai | Kas vyksta Kaune

Siurprizas Ąžuolyne arba: jei negrįšite po pasivaikščiojimo, nenusiminkite – jus ras praeiviai

Asociatyvi / R. Tenio nuotr.

Portalas „Kas vyksta Kaune“ dalinasi kauniečio Armanto laišku, jis aprašo kaip balandžio pradžioje vaikštinėjant Ąžuolyno parke su šunimi, vos nenutiko didelė nelaimė: netoli treniruoklių ir kelių sankirtos, baloje, gyvūną nutrenkė elektra, laimei, šeimininkui pavyko jį atgaivinti. Tačiau gyventojas baiminasi, kad taip nutikti galim ir bet kuriam žmogui, ypač vaikams, mėgstantiems lakstyti nerūpestingai ir taškytis balose. Vyras informavo įmonę „Kauno gatvių apšvietimas“ ir sulaukė patikinimo, kad problema bus sutvarkyta.

„Balandžio 3-iąją buvo graži popietė, – pavasarinė saulė švelniai glostė ir kvietė į lauką, į gamtą, pasivaikščioti ar tiesiog pakvėpuoti grynu pavasariniu oru. Nusprendžiau vakare, grįžęs iš darbo, pasiimti šunį – 5,5 m. vokiečių aviganį ir eiti pasivaikščioti į Ąžuolyną.

Darbe užtrukau iki vėlumos. Grįžus dar reikėjo pašerti save, ir augintinį. Išsiruošėme jau po 22 val.

Iš tiesų toks laikas visai patogus – naudinga prieš miegą pakvėpuoti grynu oru, o ir žmonių tokiu metu jau nedaug, – galėsime ramiai pasilakstyti. Keliaujame pagrindiniu taku nuo zoologijos sodo pusės. Senokai kartu nesivaikščiojome, todėl Argas nenustygsta, norisi visus pakelės kvapus ir paliktus „sms“ perskaityti. Vis sudrausminu:

– Argai, greta!

Ir jis mielai paklūsta kokiai minutei prisišliedamas, bet vis viena timpčioja pavadėlį pirmyn, lyg sakytų: „Greičiau…“

Pasiekiame Ąžuolyno vidurį, apsidairome – nė gyvos dvasios, galime pasilakstyti. Liepiu Argui sėdėti, atsegu pavadėlį:

– Bėk!

Ir mano „vilkas“ pradeda sukti ratus viską uostinėdamas ir kapstinėdamas. Linksmu žvilgsniu patikrina kur esu ir spusteli gazą skriedamas į kitą tako pusę – laisvė..!

Nepasiekę Ąžuolyno pabaigos pasukame kairėn, link kito pagrindinio atsišakojimo, – ten jau keliausime į namų pusę. Oras – apie 10 laipsnių pliuso, su kailiniais belakstant visai karšta darosi, todėl liežuvis ištįsta, o balų vanduo tampa toks skanus, kaip limonadas.

Grįžinėjame. Pamatę praeivius prisisegame pavadėlį, kad atrodytume kultūringiau. Nors tie praeiviai mūsų smarkiai nedomina, bet gal mes jiems įdomūs? Praeiname treniruoklius ir pasitikrinę ar niekam nesukelsime be reikalingo jaudulio, vėl leidžiamės palakstyti.

Argas nubėga kiek į priekį šalia takelio lapnodamas per balas. Staiga garsiai sucypia ir pašoka ant užpakalinių kojų. Bandau suprasti kas nutiko. Taip šoko, lyg kokia gyvatė būtų įkandusi. Jis pašoka dar kartą vėl surinka dar garsiau nesavu balsu. Keli spartūs mano žingsniai ir atsiduriu prie pat. Negaliu suprasti kas čia vyksta: „Gyvačių čia negali būti, gal kas aštraus numesta..?“. Nieko tokio nesimato. Sekanti minutė truko ilgiau už pusvalandį: Argas kelis kart dar šokteli į viršų, jau nebeišleisdamas jokių garsų ir krenta į balą ant šono.

Kojos įsitempę lyg pagaliai, o kūnas konvulsiškai trūkčioja. Niekada nieko panašaus nebuvau matęs. Visi judesiai liaujasi, matosi kad kūnas įsitempęs, akys išsprogdintos atsimerkę visu platumu, kojos įtemptos lyg būtų kur įsispyręs ir mėgintų priešintis. Guli, panašu, be sąmonės.

Už kokio metro apšvietimo stulpas. „Elektra..! Taip tai elektros smūgis!“ – suvokiu. „Negalima delsti, reikia gelbėti, – kažkaip ištraukti ir gaivinti.“ Jei lipsiu į balą, galiu atsigulti šalia savo šuns. „Ką daryti?!“ Apsidairau, žvilgsniu ieškodamas kokio ilgesnio pagalio, bet viskas gražiai sutvarkyta, nė šapelio. Tvarka gerai, aišku, bet ne šį kartą. Rankose teturiu pavadėlį. Jis pakankamai ilgas – tiks. Perlenkiu pavadėlį pusiau, taip sudarydamas kilpą, ir pabandau užmesti Argui ant kojos. Nesėkmingai… Dar karą.. Ne, nepataikau:

„Nu tu rupūže, užsikabink gi tu!!! Trečias kartas. Pavyksta užmesti. Patempiu šunį kokia 30 cm link asfaltuoto tako, bet kilpa nusprūsta. „Negaliu daugiau taip žaisti…“ Įvertinu, kad tų gautų 30 cm kaip tik pakanka, kad nuo tako jau galėčiau pasiekti šunį. Mintyse dar pasitikrinu ar tiesiu būtent dešiniąją ranką, nes kairioji nukreips srovę tiesiai per širdį. Antkaklis metalinis. Kiek įmanoma ištempiu ranką ir užkišu pirštą už artimiausio antkaklio narelio. Srovė nepurto. „Gerai, kad padai guminiai.“ – pagalvoju, ir ištempiu Argą į tako vidurį.

Jis guli be gyvybės ženklų. Akys atmerktos ir vis taip pat išsprogusios. Liežuvis nusviręs į šoną. Kūnas vis dar lyg būtų įtemptas, nors elektros srovė jau tikrai neteka. Reikia gaivinti. „Dirbtinio kvėpavimo padaryti nebus kaip, bet širdies masažą tikrai galiu“ – spusteliu Argo krūtinės ląstą. Nieko… Dar kartą ir dar… „Na, pabusk gi!..“ Dar spustelėjimas…

Šuns akys keistai persiverčia, liežuvis sujuda. Supurtau:

– Argai!

Jis žvilgsniu pabando surasti šeimininką. Vis dar apsvaigęs… bet kvėpuoja: „Viskas bus gerai“, – pagalvoju.

Tuo tarpu taku dviračiais atrieda porelė, – vaikinas ir mergina. Mes gulime vidury tako ir kol kas nesikeliame, turbūt dar negalime pajudėti…

– Gal reikia pagalbos? – paklausia jaunuoliai.

– Turbūt jau nereikia, – atsakau, – ten prie stulpo krečia elektra, atsargiai.

– Gali būti, aplinkui bala, – pastebi vaikinas.

– Ar čia jūsų šuo? – paklausia mergina.

– Taip, čia mano šuo, – atsakau.

Argas guli permirkęs. Noriu, kad nesušaltų, kad išsijudintų. Masažuodamas glostau jo visą kūną:

– Na, kelkis.

Jis persiverčia ir neskubėdamas atsistoja. Padarome kelis žingsnius, atlaisvindami taką.

– Jūs galite važiuoti, mes atrodo pareisime, – sakau porelei.

– Tai sėkmingai jums, – palinki nuvažiuodami.

– Sėkmingai ir jums, – atsakau.

Iš pradžių lėtai, labai lėtai velkame koją už kojos. Glostau Argo galvą:

– Na, kaip tu? Geras šuo, – stengiuosi paguosti.

Argas atremia savo galvą į mano kairią koją ir taip prisiglaudę palengva keliaujame namo. Po kokių 30 metrų žingsnis darosi žvalesnis. Šuo stabteli, atsisuka į įvykio vietą ir kurį laiką žiūri nejudėdamas. Pabrukta uodega rodo nuoskaudą ir pasimetimą: „Kas ten..? Kas tas blogis, kuris mane šitaip..?“

– Einam, einam, – paraginu.

Einame jau nebesusiglaudę, bet greta, neskubėdami. Kas dvidešimt-trisdešimt metrų Argas vis stabteli ir atsisuka į tą pusę, kur nutiko… kažkas… Ir taip kokius 7 kartus: paeinam, stabtelim arba sulėtinam žingsnį, atsisukam, pasižiūrim ir einam toliau.

Bet štai jau ir Ąžuolyno kraštas, jau matosi KTU logotipas. Uodegos galiukas pradeda riestis į viršų ir žingsniai tampa žvalesni. Įprastiniu būdu jau prisireikia apuostyti šalia takelio sklindančius kvapus ir timptelėti pavadėlį. Patirtas šokas traukiasi į šalį.

Dar 10 minučių ėjimo ir štai namai, jie jau čia pat. Uodega užsiriečia atsiremdama į nugaros viršų – namai!”.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA