Gaižėnų kaime įvykusi tragedija užminė mįslę: kaip nutiko, kad vos 26-erių sulaukęs, Liverpulio universitete chemijos ir nanotechnologijų mokslus krimtęs Egidijus Anupraitis dabar įtariamas keturių šeimos narių nužudymu.
Manoma, kad nusikaltimas įvykdytas šeštadienio vakarą: į tėvą Gintarą, mamą Andželą, senelę Genovaitę ir neįgalų tėvo brolį E. Anupraitis paleido mažiausiai 21 šūvį, taikytasi į gyvybiškai svarbias vietas.
E. Anupraičio senelis buvo sužeistas į koją, tačiau išgyveno: jo gyvybei pavojus negresia.
Psichiatras-psichoterapeutas Raimundas Alekna teigia, kad mažiausiai 21 paleistas šūvis į šeimos narius aiškiai rodo, jog įtariamas nusikaltėlis buvo itin blogos psichinės būsenos ir įsiutęs.
„Apskritai, kai nužudomi šeimos nariai, man tai sako, jog žmogus yra blogos psichinės būsenos – galbūt tai momentinė būsena, galbūt liga. Žudyti savo artimuosius – motiną, tėvą – tai ypatingai reti atvejai. Paprastai tai įvyksta žmogui esant kraštutinai blogos psichinės būsenos“, – teigia pašnekovas.
Tačiau R. Alekna pripažįsta, kad nužudymo motyvas greičiausiai nebus lengvai nusakomas, mat vienos priežasties niekada nebūna.
„Viskas kaupiasi nuo vaikystės. Tos nuoskaudos, kurios guli nuo mažumės, išlenda labai netikėtai, susidarius tam tikroms situacijoms, būna koks nors paskutinis lašas. Tiesiog žmogus išoriškai stengiasi tai slopinti, bet ateina momentas, kai nugali nuovargio būsena. Žmogus gali būti protiškai ar fiziškai pervargęs ir tuomet tokie dalykai išsiprovokuoja“, – pasakoja psichiatras-psichoterapeutas.
SVARBIAUSI FAKTAI:
– Gaižėnų kaime, Kauno rajone pirmadienį vakare pranešta apie nužudytą 4 asmenų šeimą. Nužudytas E. Anupraičio tėvas Gintaras, mama Andžela, močiutė Genovaitė, neįgalus tėvo brolis;
– E. Anupraičio senelis buvo sužeistas į koją, vyras gydomas Kauno klinikose;
– Iš viso įtariamasis į šeimos narius paleido mažiausiai 21 šūvį;
– Žmogžudystės tikriausiai įvykdytos šeštadienį vakare;
– E. Anupraitis dar turi dvi seseris: viena jų gyvena Jungtinėje Karalystėje, kita – Kaune;
– Įtarimai iškart krito ant E. Anupraičio, kuris turėjo savigynai legaliai įsigytą ginklą „Makarov”;
– E. Anupraitis nuo kovo mėnesio dirbo apsaugininku „Ekskomisarų biure”, prieš tai studijavo Liverpulio universitete chemiją ir nanotechnologijas;
– Įtariamasis buvo sulaikytas prie Marijampolės stoties, daroma prielaida, kad jis galėjo planuoti išvykti.
Kodėl mokėsi chemijos, o dirbo apsaugininku?
Kaip galima paaiškinti, kad įtariamasis apibūdinamas kaip itin geras mokinys mokykloje, vėliau mokėsi Liverpulio universitete chemijos ir nanotechnologijų, bet Lietuvoje kažkodėl dirbo apsaugininku „Ekskomisarų biure“? Tai buvo pirmasis vaikino darbas.
„Man pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai keista. Iš tikro kai kurie žmonės, kurie yra pabaigę gerus mokslus ar siekia kelių aukštųjų išsilavinimų, kartais maskuoja savo nepasitikėjimą savimi, bando tokiu būdu išspręsti vidines psichologines problemas. Bet dažnai tai tik dar labiau viską komplikuoja, nes toks bandymas kompensuoti psichologines problemas labai išvargina žmogų, jis patiria nuolatinį vidinį konfliktą ir tas išsekimas dar labiau gali apsunkinti būseną. Tokie žmonės dažnai gali susirgti sunkiomis psichinėmis ligomis iki tokių būsenų, kurios prilyginamos šizofrenijai, šizoafektinei būsenai, šizotipiniam sutrikimui, pasireiškia haliucinacijomis, kliedesiais, psichomotoriniu sujaudinimu, tokie žmonės gali būti nerimastingi“, – teigia R. Alekna.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, kriminologas Gintautas Sakalauskas pažymi, kad itin svarbi aplinkybė – ginklo turėjimas. Būna, kad žmonės įsiunta, bet jeigu po ranka neturi ginklo, nužudyti keturių šeimos narių gali nepavykti.
Turimais duomenimis, įtariamasis E. Anupraitis turėjo legaliai įsigyta ginklą „Makarov“ ir turėjo jam leidimą. Kaip tikrinami žmonės, norintys įgyti leidimą ginklui?
R. Alekna teigia, kad tikrinimas yra gana formalus: jei asmuo nesilankė pas gydytojus, neturėjo sveikatos problemų, sugebėjo tvarkytis su savo turimomis psichologinėmis problemomis arba mokėjo jas maskuoti, įtarimų sukelti jis neturėjo. „Juo labiau, kad jis sugebėjo studijuoti“, – sako psichiatras-psichoterapeutas.
Visus sušaudė, senelį sužeidė: kodėl?
Paklaustas, ar ką nors galima spręsti iš to, jog įtariamasis keturis artimuosius sušaudė, taikėsi į gyvybiškai svarbus organus, o senelį sužeidė į koją, R. Alekna svarsto, kad galbūt tai liudija įtariamojo santykį su šeimos nariais nuo vaikystės.
„Visos psichologinės problemos atsiranda vaikystėje patirtų traumų, nuoskaudų pagrindu. Kiek žmogus sugeba su jomis tvarkytis, kokiomis formomis tos traumos gyvenime pasireiškia, nenumatysi. Vieniems būdingi hiperkompensaciniai mechanizmai, kai žmogus gyvena ypatingai tvarkingai, siekia mokslų, kitiems priešingai – įsivelia į kriminalinę veiklą, prasideda savigyda, vartoja alkoholį ar narkotikus“, – sako R. Alekna.
„Kad tu ramus, kad tu gerai mokaisi, kad kažką baigi – tai dar nieko nepasako apie vidinį žmogaus pasaulį, apie jo vidinius išgyvenimus“, – priduria psichiatras-psichoterapeutas.
Klausiamas, ar galima daryti prielaidą, jog nusikaltimo motyvai susiję su santykiais su šeimos nariais, R. Alekna teigia su tuo sutinkantis. Pasak pašnekovo, net jeigu būtų nužudyta kita šeima, vis tiek visko pagrindas yra santykiais su savos šeimos nariais.
„Net ir socialiai tvarkingoje šeimose tėvai daug ko nesupranta, neturi žinių, nes tai pakankamai subtilūs dalykai: kaip tą vaiką užauginti subalansuotą, kad jis nebūtų nei traumuotas, nei išlepintas“, – teigia pašnekovas.
Galima kelti hipotezę apie ligą
Pasak R. Aleknos, kai žmogus įvykdo tokio pobūdžio nusikaltimą, galima kelti hipotezę ir apie ligą, ir apie ūmią būseną arba patologiją. Gali būti, kad asmuo patiria haliucinacijas, jam gali atrodyti, kad kiti nori jam pakenkti, todėl nusikalsdamas žmogus gali manyti save taip apsaugantis.
Prokuroras Darius Valkavičius antradienį spaudos konferencijoje teigė, kad šaudydamas savo šeimos narius įtariamasis turėjo ginklą užtaisyti mažiausiai du kartus. Pasak prokuroro, tai reiškia, kad susidarė tam tikros pauzės ir įtariamasis turėjo suvokti, ką daro.
Tačiau psichiatras-psichoterapeutas sako, kad nebūtų linkęs būti toks kategoriškas. „Tikrai nevertinčiau, jog tai buvo mąstančio žmogaus adekvatus elgesys. „Turėjo pagalvoti” ar „neturėjo pagalvoti” yra tik spekuliacijos. Jeigu jis galvojo, vis tiek galvojo neadekvačiai. Bet koks žmogaus žudymas yra kraštutinė būsena”, – sako R. Alekna.
Pasak pašnekovo, su problema susidūręs, bet jos nesprendžiantis žmogus praeina keletą etapų: pirmiausia, jis eikvoja energiją, kad problemos nespręstų, paskui pradeda klausyti, ką pataria kiti, bet neįsiklauso į save, dar vėliau pradeda nerimauti ir blaškytis. Paskutinė stadija, kai žmogus arba ką nors nužudo, arba nusižudo, arba išprotėja, arba miršta nuo mirtinos somatinės ligos. „Jei žmogus žudė, akivaizdu, kad jis turėjo problemas, kurių nesprendė”, – teigia R. Alekna.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto kriminologas Aleksandras Dobryninas sako, kad kai žmogus jau žudo, jis būna praradęs socialinius ryšius bei užuojautą. Jis pripažįsta, kad šis atvejis kelia klausimų apie galimą psichinį sutrikimą ar kažką panašaus, bet tai nustatys ekspertizė.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, kriminologas Gintautas Sakalauskas kelia dvi prielaidas: pirma, tai galėjo būti ilgalaikės santykių problemos, antra, galėjo kilti staigus įniršis, kuris privedė prie nusikaltimo.
G. Sakalauskas teigia, kad tai gali priminti Vokietijoje dirbusio piloto atvejį, kai išsiskyręs su mergina asmuo nutarė nusižudyti ir specialiai sudaužė orlaivį su keleiviais.
Daugiau informacijos skaitykite čia.
