Portalas „Kas vyksta Kaune“ dalinasi mintimis apie didelio visuomenės susidomėjimo sulaukusį filmą, pasakojantį apie merginą iš sovietmečio Kauno. Tekstas yra subjektyvi kaunietės žurnalistės Brigitos Sabaliauskaitės nuomonė (kalba netaisyta), kuri bando aktualiai pažvelgti ir į šių dienų kriminalines aktualijas. Portalas kviečia filmą mačiusius skaitytojus drauge padiskutuoti autorės keliamomis temomis.
Kodėl geriau nežiūrėti?
Gimiau tuo metu, kuriuo vyksta minimo filmo siužetas, todėl to meto įvykius, kaip ir dauguma, galiu tik įsivaizduoti. Tačiau 9-ojo dešimtmečio Kaunas – mano miestas, pasak tėvų, – režimo atšilimo metas. Tad drąsiai sakau: jei gimėte vėliau, nei aš – nežiūrėkite filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“, nes liksite suklaidinti. O bendraamžiai ir vyresni tegul žiūri – patys atsirinks, ar kuriama istorija yra apie juos.
Tiems, kurie neskaitys viso teksto, pasakysiu trumpai: labiausiai man šiame filme pritrūko… tikro sovietmečio vaizdo.
Ir jei išėję po seanso įsivaizdavote ar įsivaizduosite, kad supratote, kaip gyveno to meto žmonės, žinokite, kad jus kūrėjai tiesiog apgavo, nes jei būtumėte supratę pastarųjų dienų kraupiausius nusikaltimus, veikiausiai lygintumėte juos su sovietinės sistemos žiaurumais ir šį dramatišką savaitgalį būtumėte tikrai turėję bent tokią paguodą, kad tai kas šiuo metu vyksta mūsų šalyje, – ne patys „juodžiausi“ laikai.
Jei kūrėjai šiame filme būtų atskleidę mums tikrąjįą sovietinės santvarkos siaubą, nukreiptą prieš žmogaus dvasią, kūną, orumą, savivertę, moralę, galbūt 27-osios Lietuvos Nepriklausomybės metinės nebūtų nusidažiusios tokiomis juodomis spalvomis bent toms kelioms dešimtims tūkstančių valstybės piliečių, kurie jau pažiūrėjo „Emiliją iš Laisvės alėjos“, nes mumyse būtų labai aiškus suvokimas, kad tokio tragiško likimo valstybė ir jos visuomenė yra sužalota, išniekinta, luoša. Tokia, kuriai atsitiesti reikia laiko, užsispyrimo, kantrybės, tikėjimo ir svarbiausia – paguodos kikevienam jos vaikui. Ne tik aukai, bet ir žudikui.
Apie tai galėjo būti filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“. O apie ką buvo iš tiesų – mano tekstas.
Koją pakišo jaunatviškas romantizmas
Labai norėjau pamatyti naują „Tadas Blinda. Pradžia“ kūrėjų Donato Ulvydo (režisierius) ir Jono Banio (scenarijaus autorius) filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“. Lūkesčiai, kad per dvejus metus jie sukūrė kažką, kas iš esmės kilstels lietuvių meilės savo tėvynei koeficientą, buvo labai dideli. Drauge labai tikėjau, kad tas filmas bus ir apie Kauną – miestą, kuris ne veltui laikomas lietuvybės židiniu. Ne apie Kauną šis filmas, ne apie Laisvės alėją ir net ne apie laisvę, greičiau – jos iliuziją.
Man patiko „Tadas Blinda. Pradžia“ – daug veiksmo, romantikos, pakylėto teisybės jausmo, gražių scenų ir užmojų. Bet viena perpasakoti istoriją, kuri nutiko seniai ir nebekelia itin stiprių jausmų, visai kas kita kapstytis po dar visai šviežią žaizdą.
Esu pereinamosios kartos Lietuvos pilietė, prisimenanti sovietmetį su visais kaulais mėsos parduotuvių vitrinose, todėl šiek tiek baiminuosi su šiuo tekstu pati tapti graudžiai juokinga, „taip sakant“. Kaip koks Maironis tarpukariu su savo senamadišku romantišku idealizmu, kurio moedernioji karta jau nesuprato ir žvelgė šiek tiek iš aukšto… Būtent jis – romantizmas, – mano galva, labiausiai ir kiša koją „Emilijos iš Laisvės alėjos“ kūrėjams, kurie nukelia žiūrovą į filmo autorių sukurtą neegzistavusią Lietuvą.
Sukurti filmą, kaip J. Banys norėtų, kad būtų buvę, yra visai ne tas pats, kaip sukurti filmą, kaip iš tiesų buvo. Pažiūrėjusi šį filmą supratau, kad jo autoriai labai norėjo tikėti, kad tuo metu Kaune tebebuvo gyva pasipriešinimo dvasia, kad tėvo sušaudymą mačiusi mergaitė galėjo išaugti tvirta ir , sakyčiau, bebaime asmenybe, nebijančia spjauti sistemai į veidą, kad teatre, lyg paskutiniame pasipriešinimo bastione dirbo be kompromisis režisierius, drįsęs atvirai stoti prieš sovietinę ideologiją. Ir aš labai norėčiau, kad taip būtų buvę..
Ną, bet, o, tačiau.. taip, deja, nebuvo
Trumpa filmo fabula nemačiusiems ir priminimas tiems, kurie matė – Emilija – jauna aktorė atvyksta dirbti į Kauną, į dramos teatrą, atsitiktinai patenka į tuo metu Kaune vykusias anti sovietines demonstracijas, kurias išprovokavo Romo Kalantos viešas susideginimas. Merginą drauge su kitais protestų dalyviais „susemia“ milicija, tarp jos daiktų randama knygelė – dienoraštis su tuo metu antivalstybiniais tekstais. Knygelė yra merginos tėvo – jos akyse nušauto partizano. Vėliau paaiškėja, kad tą dienoraštį po mirties įnužudyto tėvo rankas įdėjo jo paties žudikas, taip pat partizanas, bendražygis, perėjęs į sovietų pusę ir dabar kaip tardytojas nagrinėjantis nužudyto draugo dukters anti sovietinę bylą. Knygelėje surašyti tekstai – apie pavergtą Lietuvą, apie žmogaus dvasios stiprybę ir galutinę pergalę prieš blogį. Šie tekstai tampa pagrindu dramos teatre kuriamai pjesei apie sukilėlę Emilija Pliaterytę. Visi supranta, kad prisidengiant kovotoja prieš carinę Rusiją, bandoma sakyti tiesą apie sovietų pavergtą Lietuvą. Spektaklyje cenzūrą uždraudžia, režisierių nubaudžia, Emilija palieka teatrą. Tačiau po susitikimo su lemtinguoju išdaviku – žudiku – tardytoju, ji vėl grįžta į teatrą, kad suvaidintų lemtingąją premjerą. Na, toks savotiškas disidentinis savanoriškas susinaikinimas, kurio pabaigoje pagrindinė herojė dar ir išvyksta paskui į Sibirą ištremtą spektaklio režisierių.
Pati idėja, kai jau ją aprašiau, atrodo tikrai verta įgyvendinimo.
Bet ji – neįtikina. Tiksliau, po filmo lieka įspūdis, kad mane filmo autoriai nori apgauti. Ir finale – apsigauna patys.
Mano nuomone, jiems pritrūko gyvenimiškos patirties ir talento (gal ir šiek tiek pinigų?) atkurti to meto realybę ir pažadu atsiprašyti asmeniškai, jei jie tai padarė specialiai. Apie tai buvau akimirkai pagalvojusi ir pati. Apie istorijos klastojimą, perrašymą, kitokios Lietuvos – drąsios ir nepalaužiamos vaizdą. Tokiu atveju, bravo, ponai – jums pavyko!
Bet visų galbūt apgautų ar apsigavusių žiūrovų vardu noriu tikėti, kad filmo kūrybinė komanda tai padarė netyčia. Netinkamai pasirinko filmo žanrą ir raiškos priemones, o tiksliau – tarpusavyje supainiojo komediją su tragedija, kuri dėl to vis tiek netapo tragikomedija.
Sovietmetis – visai nejuokingas periodas
Tragikomiški sovietiniai personažai („blogiečiai“) prieš lyrinius dramos herojus („geriečius“). Viskas kas susiję su sovietmečių – šaržuota, komiška, šiek tiek primena „dviračio žinių“ žanrą, viskas, kas susiję su pasipriešinimo frontu – lyriška, poetiška, eiliuota ir rimuota, panašiai, kaip Maironio „Lietuva brangi“. Taigi, turime pusiau komišką dramą ir nežinome, juoktis ar verkti, nes istorija, galima sakyti, graudi, bet, ką daryti gedintiems, jei per laidotuves atėjo keletas labai komiškų personažų, kurie patys savaime gal ir ne juokingi, bet laidotuvių organizatorius juos tokiais pavertė.
Tiesą sakant, labiausiai mane, kaip žiūrovę ir įžeidė tas juokavimas sovietine tema. Mielieji, tas totalitarinis režimas, kuriame mes bandėme išgyventi NEBUVO juokingas. Vaizduoti to meto represines struktūras, lyg komikso dalyvius pasipriešinimo kontekste, reiškia, pasijuokti iš to meto žmonių baimės, nevilties, bejėgiškumo, nusivylimo ir gilaus liūdesio. Mano galva, tuo metu didžioji dalis visuomenės buvo galutinai palaužta, žmonės nebelaukė nei išvaduoti taip ir neatėjusio amerikono, nei natūralaus „raudonosios meškos“ nudvėsimo. Buvo pats „raudonojo rytojaus“ priešaušris – tekėjo Brežnevo saulė..
Aišku, kas kita, jei kūrėjai visą filmą būtų sukūrę tokioje amplua. Tačiau juokingi jame tik tardytojas, jo kolega, psichiatrinės gydytojas, teatro vadovas, spektaklio atvykę revizuoti komisijos nariai ir po teatrą lakstantys kostiumuoti saugumiečiai. Dar šiek tiek juokingi teatro trupės nariai – kiti aktoriai. Kuriems labiausiai rūpi iš mėsos kombinato atvežti kaulai ir dingęs mėšlas. Dar teatro kasininkė juokinga. Bet teigiami herojai – Emilija, jaunasis režisierius ir trispalvę teatre iškėlęs žilagalvis – jie, juk patetiški, dvasingi, pakylėti. Ir tai glumina lyg patekus į katalikišką šventę, švenčiamą pagal pagoniškas apeigas.
Žinoma, galima priimti ir tokį kūrėjų pasirinkimą, jei šio filmo jie patys nenorėtų pristatyti, kaip atkuriančio to meto Lietuvos vaizdą. Taip, jie rimtai padirbėjo prie tuometinio drabužių, interjerų, detalių restauracijos, tačiau, mano vertinimu, jiems visiškai nepavyko atkurti to meto žmonių DVASIOS.
Kodėl negali susipažinti dvi Emilijos
Viso filmo metu jaučiau, kad čia dabartinė aš, jau paragavusi laisvės ir Europos skonio, galėtų tapti ta Emilija, bet tikrai ne to meto sovietinė mergina, dargi ir išgyvenusi tokias traumas, kaip tėvo nužudymo egzekucijos stebėjimas (šia scena kūrėjai irgi pernelyg mėgavosi beprasmiais kartojimais).
Per teigiama ji – ta Emilija, neįtikinanti, nereali, knyginė herojė – ne daugiau. Tokia Emilija negalėjo gyventi laikmetyje, kuriame žmonės ne tik bijojo kalbėti, rašyti, bet net mąstyti apie tai, ko nereikia, nes reali to meto Emilija būtų ne klijavusi tardytojo rasto ir suplėšyto dienoraščio lapus, o skubėjusi jį kuo greičiau naikinti.. Tikrasis pasipriešinimas ne svaidyti tą dienoraštį vienas kitam į veidą (kas irgi kelia šypseną savo patetiškumu), o pasistengti kuo daugiau puslapių išmokti mintinai ir įdėti į pjesės herojų lūpas, kaip paminklą atminčiai. (užuomazga į idėją buvo – neišsivystė). Deja, mūsiškė Emilija ir liks tik dar viena išgalvota kino ekrano heroje, tikrai ne ta, su kuria galėtų susipažinti savo naivumu ir realumu pasaulio žiūrovus pavergusi kita Emilija (Amelie) – iš Monmartro.
Užkliuvo lėkštoki aktorių trupės santykiai – be gylio, prasmės, lyg pigaus TV serialo herojų. Trūko ryškių antrojo plano vaidmenų (na, pavyzdžiui, tas mašinų meistras gal visai nieko, bet man asmeniškai – visai ne į temą). Pasimatė scenarijaus logiškumo spragų, kai Emilija be jokios priežasties priima trupę išdavusios aktorės kaltę, arba ugningą anti sovietinę kalbą nomenklatūrinei komisijai išrėžęs režisierius prieš tremtį į Sibirą paleidžiamas namo pasimylėti su savo mergina. Tiesa, ta Sibiro tema irgi tokia šiek tiek pritempta aliuzija. Statyti Baikalo Amūro Magistralės, mano galva, siuntė ne disidentus, o užsidirbti norėjusius jaunuolius. Anti sovietinius atskalūnus dažniausiai talpino į psichiatrines ligonines, kalėjimus arba kabino ant savižudžio virvės. Tačiau tas motyvas jau buvo naudotas kito filmo herojaus istorijoje, beje, irgi be aiškesnio pagrindimo, kodėl būtent tą, o ne kitą jauną aktorių pakorė.
Po filmo, bent man, liko stiprus nusivylimo poskonis, kad Emilija – netikra ir kad sovietmetis – mūsų tautos tragedija – kažkoks graudžiai juokingas, o didžiausias neteisybės jausmas, jog filmo kūrėjai bando apgauti sovietmečio nemačiusius jaunuolius, kad to meto Lietuvoje žmonės TURĖJO galimybę pasirinkti, kaip gyventi.
NETURĖJO.
Tokia yra mano tiesa.
