18-oji Vilniaus knygų mugė eina į pabaigą, įpusėjo paskutinė diena, skirta šeimai. Šiandien bus paskelbta geriausia metų verstinė knyga, įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija, apdovanotas metų knygos rinkimų laureatas.
Plūdo tūkstančiai lankytojų
Šįmet mugė kvietė šūkiu „Lietuviški ženklai pasaulyje“ ir sulaukė apie 300 leidyklų iš Lietuvos ir užsienio valstybių, čia dalyvauja 29 svečiai iš 15 šalių, siūlyta užsukti į 400 renginių. Visas keturias dienas kviesta drauge ieškoti Lietuvos ir lietuviškų ženklų visose srityse: istorijoje, literatūroje, kultūroje, muzikoje, moksle sporte ir kt. Vyko ne tik knygų pristatymai, veikė ir Muzikos salė, diskusijų forumas, meno parodos, veikė kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“, bukinistų pasažas ir kt.
Prognozuojama, kad mugėje apsilankys apie 60 tūkst. žmonių. Mugėje dalyvavo ir daugybė kauniečių: pagrindinę renginio dieną – šeštadienį, čia iš Kauno nuo ryto judėjo pilni traukiniai, o naktį minia paskutiniais sausakimšais autobusais iš Vilniaus grįžinėjo namo, rankose laikydama naujausių knygų lauknešėlius.
Prezidentė ragino kurti lietuviškai
Prezidentė Dalia Grybauskaitė mugės atidarymo dieną teigė: „Po pasaulį sklando didelė įvairovė lietuviškų ženklų, bet lygiai taip ir kitos šalys čia, Lietuvoje, gali aptikti savų pėdsakų. Tai nėra įprasti kultūriniai mainai ar pažintys. Tai kažkas nepalyginamai plačiau, kas verčia iš naujo įsiklausyti į dabarties pulsą, ieškoti bendrų istorinių vardiklių ir pažvelgti į ateitį“, – kalbėjo šalies vadovė.
Ji atkreipė dėmesį, kad mugė sutampa su Lietuvių kalbos dienomis, kurios yra visų šių metų, paskelbtų Lietuvių kalbos kultūros metais, dalis. Todėl labai svarbu, kad kiekviena nauja knyga puoselėtų gimtą lietuvišką žodį.
Siekiant tikslo svarbiausia – daug dirbti
Šeštadienį lankytojai buvo kviesti į „Nekasdienius pasimatymus” su žinomais rašytojais. Į keletą jų užsuko ir portalas „Kas vyksta Kaune“.
Daivos Šabasevičienės knygos apie legendinį aktorių Regimantą Adomaitį – „Smėlio pilys“ pristatymą lydėjo juokas ir gera nuotaika, mat knygos herojus R. Adomatis šmaikščiai pasakojo apie savo aktoriaus kelią, o pirmiausiai padėkojo diskusijos dalyviams: autorei D. Šabasevičienei, prof. R. Vasinauskaitei ir filosofui N. Mileriui.
„Ačiū už protingas kalbas. Aš kažkada irgi protingas buvau: prisiskaičiau Šopenhauerio, Nyčės ir nuvažiavau pas savo būsimą uošvį į Mirabelėlio kaimą bei pradėjau tam žmogeliui demonstruoti, koks aš protingas. Pradėjau aiškinti, ką Šopenhaueris sakė, ką Nyčė pasakė… Tas žmogelis klausė, klausė, pasirėmęs galvą didžiule ranka, jo ranka buvo didelė kaip „petelnia“ (liet. keptuvė) turbūt dar ilgesnė. Jis visą gyvenimą dirbo: arė žemę, sėjo, pjovė; buvo stalius, kalvis, mokėjo arklį pakaustyti, pasagą sulenkti. Tas žmogelis klausė, klausė būsimo žento, tokio protingo, paskui ranką atitraukė nuo veido, mostelėjo ir ištarė: „Dirbk, dirbk, dirbk, kol numirsi!“. – Didesnės išminties iki šiol nežinau“, – artistiškai kalbėjo R. Adomaitis, salėje sukeldamas tai juoko, tai susimąstymo bangą.
Aušros Prasauskaitės knygos „Moterys: 12 įkvepiančių istorijų“ pristatyme dalyvo ir kelios knygos herojės: režisierė Dalia Ibelhauptaitė, mokslininkė Valentina Dagienė, Seimo narė Aušra Maldeikienė, „Vinted“ įkūrėja Milda Mitkutė, portalo delfi.lt vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė ir socialinių akcijų iniciatorė Ieva Krivickaitė.
Diskusiją knygos autorė pradėjo klausimu: kaip prišaukti sėkmę?
M. Garbačiauskaitė-Budrienė teigė, kad esminis sėkmės receptas yra paprastas: „Reikia daryti ir pasidaro. Manau, jei sieki tikslų, turi idėją ir nepasiduodi aplinkinių spaudimui, kurie bando atkalbėti, tai sėkmė anksčiau ar vėliau ištiks, tu pasmerktas sėkmei. O nesėkmė kamuoja tuos, kurie nieko nedaro, nesiekia profesionalumo, nenori, nesigilina ar tingi“, – teigė diskutantė.
Jai iškart paprieštaravo Seimo narė, ekonomistė A. Maldeikienė: „Tai, ką pasakė Monika yra tobulos nesąmonės pavyzdys. Mano sėkmės istorija paprasta, aš niekada gyvenime nenorėjau nieko kito daryti – tik mokyti vaikus. Kai prieš 14 m. nuėjau į Matematikos fakultetą dėstyti studentams, katedroje buvo septyni jauni žmonės, kurie disertacijas rašė geriausiuose pasaulio universitetuose, apsigynė jas nuo Prancūzijos iki Amerikos. Prieš dvejus metus šiame fakultete buvo likusi viena mergina, kurią pakvietė į Šveicariją. Supratau, kad mano gyvenimas neturi jokios prasmės. Aiškindami nesąmonę, kad jei daug dirbi tai tau būtinai pasiseks – mes iš tiesų sugriovėme šalį, nes dėstytojas, mokslų daktaras uždirba 510 eurų algą, mažiau už maksimos kasininkę. Universitete dirbdavau po 10-12 val./d., o grįžusi dar rašydavau knygas ir versdavau, kad turėčiau pinigų darbo knygoms nusipirkti. Taip, mano gyvenimas nesėkmės istorija, aš nenorėjau palikti universiteto. Šiandien esu žiauriai neįdomioje salėje, su žiauriai pilkais žmonėmis, nes jūs, tauta, išdavėte mokyklą ir švietimą. Kai studentai įeina į auditoriją, jauniausiam dėstytojui 60 m., nes kiti išvažiavo į Vakarus“, – kalbėjo A. Maldeikienė.
Verslininkė M. Mitkutė pažymėjo, kad niekada nevėlu siekti savo tikslų ir svajonių: „Man 31-eri ir aš jaučiuosi jauna. Keliaudama po pasaulį matau kaip 40,50, 60 metų žmonės vis dar jauni, jie mokosi, įgyvendina svajones. Reikia nesustoti, nuolat kelti sau tikslus, siekti aukštesnio lygio, didinti ambicijas. Žmogus sukurtas tobulėjimui“, – teigė M. Mitkutė.
Režisierė D. Ibelhauptaitė sėkmę pasiekė daug dirbdama: „Man visą laiką atrodė, kad laiko mažai ir darbai jau turėjo būti padaryti vakar. Dėl to pati labai daug dirbau ir priverčiau kitus aplinkui tą daryti. Esu iš maniakų, kurie labai tiki tuo, ką daro. Jei daug dirbsi, stengsiesi, visą save atiduosi – tavo svajonės įvyks“, – neabejojo D. Ibelhauptaitė ir pridūrė, kad pasiekė daugybę tikslų, vienas jų – prieš gerus 15 m. pradėtas operos populiarinimas Lietuvoje.
„Opera tuomet niekam nebuvo reikalinga, tik ekspertams, muzikos žinovams ir labai siauram ratui žmonių. Turėjau svajonę, kad ateitų diena, kai apie klasikinę muziką ir operą žinotų visi. Nekreipiau dėmesio: manęs klauso ar ne, tiesiog ėmiau ir dariau. Dabar vaikai atvažiuoja į mugę, rodo pirštu į mane ir sako: „Čia operų teta“. Visiems reikia labai tikėti. Beje, nereikia bijoti išvažiuojančiųjų, reikia stengtis, kad jie grįžtų į Lietuvą“, – kalbėjo režisierė.
