Portalas „Kas vyksta Kaune” dalinasi kauniečių laiškais, kuriuose jie išsako savo nuomonę ir požiūrį į Kaune bei Lietuvoje vykstančius procesus. Šiandien publikuojame šventinį ir įkvepiantį skaitytojos Rimantės laišką, kuriame ji teigia, kad be galo didžiuojasi Lietuva ir tiki, kad visi, suėmę rankas ir būdami vieningi, ją sukursime tokią, dėl kokios kovojo mūsų protėviai, visais laikais gindami ir keldami į viršų vardą Lietuvos.
„Aš esu tokia neapsakomai laiminga, jog šiandien pabudau laisvoje šalyje. Aš gimiau šalyje, kurioje buvo ir yra galimybė rinktis. Aš turiu teisę rinktis, turiu pareigą gerbti. Jei nereikia džiaugtis ir didžiuotis pasirinkimo laisve, tai kuo tada reikia? Mano sesuo baigė universitetą užsienyje, nes taip norėjo, nes galėjo. Ne kas nors už ją nusprendė, kur ir ką mokysis, bet ji galėjo mokytis, tai, ką ji nori. O galiausiai – universitete. Ar dar prieš 30 metų taip buvo galima?
Ji išvyko pati, niekas jos nevertė, ji taip pasirinko. Aš važiuoju ten užsidirbti, nes galiu. Ar lietuvis galėjo visada rinktis? Lietuvis visada buvo kovotas. Kas jam nutiko šiandien? Kodėl, jei asmeniui kažkas netinka ir nepatinka, jis dėl to nieko nedaro? O tik bėga lauk, šaukdamas, kaip čia blogai.. Aš gimiau laisvoje Lietuvoje ir nesuprantu žmogaus, kuris to nevertina. Nesuprantu, kaip žmonės per sovietmetį įprato viską gauti ir nieko neduoti atgal. Man be galo liūdna klausytis visų reikalavimų, o kiek buvo nuveikta Tavo asmeniškai, kad visiems būtų geriau? Dėdės ir tetos, ar jau užmiršote, kaip buvo sunku būti sekamam, negerbiamam, stovėti eilėse dėl nežinia ko? O šiandien, net galima ir sirgti..
Jei dabar būtų Caro valdymo metai, ar visi galėtų laisvai gyventi? Ar visi galėtų kalbėti lietuviškai? O jei dabar Hitleris sugrįžtų? Aš nebūčiau tobulos Nacijos dalis, nei ūgis, nei svoris, net ir akys rudos. Jei Stalinas rinktųsi, ką tremti į Sibirą – būčiau ten. Gal mano tėvai ir nėra dvarininkai ir neturi daug žemės, tačiau esu meno studentė, esu kultūros nešėja. Ar tuo metu, tai buvo reikalinga? Nebuvo. Nebuvo reikalingas mąstantis žmogus. O tik tylūs tarnai, kurie neklausiamai dirba.
Mano kaimynė buvo Sibire, bet grįžo. Daugybė senelių buvo ten ir turėjo jėgos grįžti atgal. Turėjo to noro ir didžiulės sėkmės. Kiek atsiminimuose minima, kad bent „būti palaidotam Lietuvos žemelėj“. O šiandienai, kiek žmonių nori namo, nori į Lietuvą, tačiau dirba svetur. Nesakau, kad viskas čia tobula. Tikrai ne, trūkumų daugiau nei pliusų, galbūt sakysite. Tačiau aš esu nusivylusi ne valdžia, o žmonėmis. Kas nutiko tiems kovotojams lietuvaičiams? Kurie jungėsi į pogrindinius būrelius, kad iškiltų su trenksmu? Kurie slėpėsi Lietuvos miškuose, kad mums šiandien būtų geriau ir Lietuva liktų gyva. Tie lietuviai džiaugėsi, turėdami duonos riekę kišenėje ir siekė, kad nepriklausomos Lietuvos vardas būtų tariamas garsiai. Aukojo savo gyvybę dėl ateities Lietuvos. Jei piktinamės, keiskimės patys, nes Lietuva – tai čia gyvenantys žmonės.
Aš didžiuojuosi savo šalimi, dar kartą sakau, be galo laiminga esu, kad nuo pat mažumės turėjau laisvę, galėjau rinktis, garsiai didžiuotis, kad mano sesuo studijuoja užsienyje ir dėl to nebūti sekama. Džiaugiuosi, kad šiandien universitete sakau „Laba diena“. Esu dėkinga visiems herojams, kurie atgulė dėl tokios galimybės, kurią turiu šiandien. Būtent man ir mums visiems. Ar nesate už tai dėkingi ir jūs?
Sakote: „ne už tokią Lietuvą protėviai kovojo“. O už kokią? Už diplomatinę, demokratinę, už žmogaus laisvę, už raštą, už tobulėjimą, už pagarbą vienas kitam. Lietuva dar labai jauna Valstybė. Mes dar būsim stiprūs, bet tam reikia visų jungties. Viena aišku, jei pasiaukoję žmonės pamatytų tokią nepagarbą vienas kitam ir laisvei…na, turbūt antrą kartą numirtų. Tik šį kartą iš gėdos ir nevilties..
Taip, gal aš jauna, gal aš dar kvaila, gal aš ko nesuprantu, bet šiandien, esu laiminga kaip niekada.
Nes esu laisva. O Jūs?“
