Per šias Kalėdas Jurgitos (36 m.) ir Vytauto (45 m.) Salinių namuose prie šventinio stalo susės gausi šeima – aštuoniese. Sutuoktiniai džiaugiasi, esantys apdovanoti šešiais vaikais ir teigia, kad tai didžiausia gyvenimo laimė.
Darnos paslaptis
Atvykę į portalo „Kas vyksta Kaune” redakciją, Jurgita ir Vytautas spindi, atrodo jaunatviškai, nuo veidų nedingsta šypsenos, pora nevengia interviu metu apsikabinti ar padrąsinančiai palaikyti vienas kitą už rankos. Žvelgiant į sutuoktinių porą suvoki: veikiausiai, būtent taip ir atrodo tikroji meilė ir laimė.
Jurgita pakomentuoja: „Akys spindi, nes vyras mane myli! Dėl to ir vaikų daug, turiu stiprų vyro palaikymą, žinau, kad bet kada galiu ateiti pasikalbėti, kartu ieškome sprendimų, rūpime vienas kitam. Problemų kyla visiems, į jas reikia žiūrėti kaip į iššūkius, neišsigąsti, kai sunku ieškoti bendraminčių bendruomenių, kalbėtis.”
Vytautas papildo žmoną: „Jaunystės ir meilės paslaptis – turėti apsčiai gyvenimo, tada nebus kada galvoti apie smulkmenas. Lauktis vaiko yra dovana, kiekvienas vaikas kažką naujo į šeimą atneša, štai Saulė atsinešė namą, t.y. nusipirkome jį. Į vaiką reikia žvelgti kaip į dovaną, nes yra daugybė šeimų, kurios nori, tačiau, deja…”.
Fotosesijai visai šeimynai radus laiko Kūčių išvakarėse, portalo žurnalistai su Saliniais nuvyko į įspūdingą Dubravos rezervatinės apyrubės apžvalgos taką. Galima sakyti, kad gražia šeima džiaugėsi ir dangus: vos atvykus šeimynai ir po taką pasipylus šauniajam šešetukui: Saulei (11 m.), Viltautei (9 m.), Simonui (7 m.), Adomui (5 m.), Vincentui (3 m.) ir Jurgiui (vieneri) – iš nieko nežadėjusio dangaus iškart pradėjo gausiai, riebiai snigti, o vos fotosesija pasibaigė – dangus apniuko ir snaigių Kaune nesulaukta net ir per Kalėdas.
Kas yra meilė?
Sutuoktinių pasiteiravome apie meilės sąvoką, nes apie šį jausmą į juos žvelgdami, net neabejojame.
Jurgitai meilė tai savęs dovanojimas ir jausmas, kad ta dovana vertinama. Vytautui meilė pirmiausiai yra santykis, ištisinis procesas. „Draugų turiu, bet jeigu kas nutinka, pirmiausiai norisi pasišnekėti su žmona, tik su ja. Porai labai svarbus tarpusavio pasitikėjimas, palaikymas, kalbėjimas.”
Vytautas ragino nesižvalgyti po idealiai vadinamas šeimas, nes, kai žvelgi pro svetimos svetainės langą, viskas atrodo labai gražu, tobula, tvarkinga, kaip visi atrodo gražiai prie stalo susėdę ir pan. „Bet iš tiesų tu nieko nežinai, gal prieš penkias minutes jie mėtė puodelius vienas į kitą? Gal vyksta „karas ir taika”? O gal jie net nesikalba ir tiesiog gražiai atrodo, vaidina aplinkiniams? Kurkime savo istoriją!”, – ragino V. Salinis.
Apie didelę šeimą negalvojo
Jurgita ir Vytautas dar žinomi kaip katalikiškos pažinčių svetainės „Kito link” įkūrėjai, Jurgita dirba šios svetaines administratore, pora užsiima savanoriška moderatorių veikla Kauno šeimų universitete, dalyvauja Šv. arkangelo Gabrieliaus ateitininkų šeimų klubo veikloje, įvairiuose bendruomeniškuose projektuose, o Vytautas darbuojasi kelionių gidu.
Abu kilę iš trijų vaikų šeimų ir patys planavo tiek turėti, tačiau viskas susiklostė kiek kitaip ir šiandien pora džiaugiasi tokia gausia šeima, vadina tai Dievo dovana. Pasiteiravus, ar planuoja, kad šeima dar pagausės, Vytautas slaptingai atsakė: „Mūsų vaikų planuose yra toks noras: kadangi keturi berniukai ir dvi mergaitės, tai mergaitės nori atsvaros – bent dviejų sesių”, – šypsodamasis kalbėjo vyras.
Pora pasakojo draugų tarpe turintys daugybę puikių, gražių, aktyvių, atsakingų daugiavaikių šeimų pavyzdžių, tačiau reta šeima peržengia penkių vaikų ribą.
„Prieš daug metų, kai vieni draugai laukėsi penkto vaiko, mes žiūrėjome į juos ir galvojome: „Kažkoks kosmosas, penki vaikai! Neįmanoma! Gyvybės suteikimą priimame kaip savo pašaukimą, neplanavome, kad tiek turėsime, bet mums gera, kai jie ateina ir kad galime auginti”, – komentavo V. Salinis, šiandien esantis šešių vaikų tėvu.
Sutuoktiniai atviravo, kai atžalos buvo mažesnės, lengviau buvo jas auginti, paūgėjus teko įvesti tam tikras taisykles, kurios padeda palaikyti tvarką, kiekvienas vaikas turi atlikti tam tikrus namų ruošos darbus ir pan.
Reikia suspėti ir kiekvienam dėmesio skirti, pakalbinti, paaiškinti, kodėl svarbiau ne planšetės, o gyvas bendravimas, ribojamas laikas prie kompiuterio, pasitaiko ir finansinių keblumų, tačiau viskas išsisprendžia. Reikia paskirstyti ir dėmesį, mažieji konkuruoja, kuris ilgiau pabus tėvams ant rankų.
Pilni namai
Sutuoktiniai džiaugiasi, kad vaikai laimingi augdami didelėje šeimoje, o gruodžio 26-ąją gimus Adomui, vaikai pasakė: „Mes gavome pačią geriausią dovaną, Kalėdų Senelis brolį atnešė!”
Gimus Vincentui (3 m.), vyriausias berniukas Simonas (5 m.), kokius metus kartojo, kad Vincentas toks brolis, kokio jis ir norėjo. Jauniausiam Jurgiui dabar metukai, tėvai pasakoja, kad kai visi sugrįžta, pirmiausiai puola būtent Jurgį apkabinti, pamyluoti, pasakoja, kaip jo pasiilgsta. „Tai liudija, kad vaikai tokiam būry jaučiasi laimingi”, – pažymėjo Jurgita ir neabejodama pridūrė: „Vieną vaiką auginti žymiai sunkiau, nei šešis, juk neturi su kuo žaisti, stinga dėmesio.”
Vytautas pasakoja, kad gausiai šeimai kur nors susiruošti prireikia nemažai laiko, tačiau, jei vaikai motyvuoti – mašinoje visi atsiduria ir per pusvalandį. Šeima mėgsta laiką leisti gamtoje, po sekmadienio mišių keliauja į Žiegždrių pažintinį taką, Kauno marias, Dubravos pelkę, mišką ar kt.
Sulaukia aplinkinių dėmesio
Pora tikina pastebinti smalsius žvilgsnius mieste, parduotuvėse, neretas prieina ir pasiteirauti, ar visi vaikai jų biologiniai?
Vytautas sulaukia klausimo ar visi vaikai su ta pačia žmona, atsakymas vienas: taip, ir visi šeimoje jie rudaakiai.
Jurgita pasakoja jaučianti visuomenės žvilgsnius, tarkim „Akropolyje” visiems žingsniuojant, žmonės palydi gero linkinčiais žvilgsniais, kartais nusistebi ar pasidžiaugia: „Kaip gražu tokia didelė šeima!” Prieš kelerius metus visi keliavo atostogauti į Ispaniją ir didesnių sunkumų nepatyrė.
Sekmadieniais šeima lankosi mišiose, turi autobusiuką, kur visi turi savo vietas, juo ir vyksta. Bažnyčioje visą valandą vaikams ramiai išbūti nėra lengva. „Pradeda kibintis, stumdytis, kyla grandininė reakcija, nenuraminsi, būna ir „stogas važiuoja”, atrodo prieis žmonės ir jau tuoj iš bažnyčios išvarys. Kartą dalyvavome dviejų valandų mišiose, berods Bernelių, buvo sunku visus nuolat raminti, norėjosi namo, tačiau po mišių kokios penkios šeimos priėjo ir pasakė: „Kaip gerai, smagu, kad jūs atėjote, kartu ir mums palaikymas, padrąsinimas, gyvybės buvo daugiau bažnyčioje.” Tokiais momentais atsikvepi ir galvoji: gal tikrai viskas nėra taip blogai? Tai padrąsina”, – teigė V. Salinis.
Pora neslepia, kad kaip ir visose šeimose pasitaiko erzelio, nesutarimo, neklausymo, tada tenka ir balso toną ant vaikų pakelti, tačiau po to stengiamasi vaikų atsiprašyti ir pripažinti, kad tėvai buvo neteisūs. „Kitaip vaikai jaustųsi sužeisti, neįvertinti, neišklausyti, įskaudinti”, – aiškino Jurgita, o Vytautas papildė: „Namuose turime taisyklę: nueiti miegoti galima tik susitaikius, apsikabinus ir viską išsiaiškinus.”
Jurgita pasakojo, kad auklėjant vaikus itin padeda kitų daugiavaikių šeimų patarimai, įžvalgos, tad ji pataria kitoms šeimoms irgi burtis į bendruomenes, kur visad sulauks patarimo ar padrąsinimo.
Ar tiki fraze: „Kol mirtis mus išskirs”?
Besituokdami bažnyčioje Saliniai davė priesaikos žodžius vienas kitam, kaip ir daugybė kitų porų: „Kol mirtis mus išskirs”. Pasiteiravome, ką kiekvienam ši priesaika reiškia.
Vytautas atviravo, kad tai labai stiprūs, įpareigojantys žodžiai. „Jei iki galo suvoktum, ką pasižadi, turbūt sakytum, aj, gal kitą dieną… Šiandien negaliu. Savo jėgomis ši priesaika nereali, šeimos kelionėje svarbu tikėjimas, Dievas šeimoje ta vieta, kur mes galime susitikti, kad ir kas benutiktų.”
Jurgitos manymu, jei nesikliautum Dievu, tada pats sau ant pečių viską turėtum užsidėti, krūvis esą būtų labai sunkus. „Manau, dauguma besituokiančių nesuvokia kam pasižada, mes irgi, tarsi rožine spalva žvelgėme į gyvenimą, buvome įsitikinę, kad jau mums tai tikrai nebus kaip kitiems nutinka. Bet, būna ir sunku. Santuokoje dovanojome save vienas kitam, apsisprendėme palaikyti bet kokioje situacijoje. Kasdien šeimoje gyvendami turime galimybę pasitikrinti šią priesaiką, ką mes vienas kitam pažadėjome”, – iš patirties kalbėjo J. Salinienė.
Poros pasiteiravus, kaip įsivaizduoja gyvenimą po dvidešimt metų, jie svarstė, kad greičiausiai, visi vaikai jau turės savo gyvenimus, vieni dar studijuos, kiti jau bus sukūrę šeimas ir atvyks su anūkais. Namai bus ištuštėję.
„Įsivaizduoju save supančiame krėsle, su anūkais, manau ir tada ramiai nepasėdėsime, esame judrūs”, – svarstė V. Salinis.
Jurgita neabejojo: „Būsime veiklūs, mums smagu būti tarp žmonių, ir tuomet dalyvausime bendruomeniniuose projektuose. Dar pasvajoju, kad su Vytautu dažniau išvyktume į teatrą, ilgesnius pasimatymus. Pabūti tik dviese dabar iššūkis, nes mažajam tik metai, tad vaikštome į pasimatymus trise”, – kalbėjo J. Salinienė.
Kalėdų šventimas
Salinių šeima pasakojo, kad Kūčias švenčia aštuoniese, o per Kalėdas susirenka daugiau žmonių, giminaičių, ryte sulaukia Kalėdų senelio, šeima laikosi katalikiškų tradicijų, dieną važiuoja į Jėzuitų bažnyčios mišias, po to sėda prie Kalėdų stalo. Visi vaikai sulaukia tėvų palaiminimo. Linksmo šurmulio netrūksta.
Jurgita linki visiems džiaugtis tuo, ką turi, vieniems kitais, vaikais ir jiems nepamiršti pasakyti: „Labai džiaugiuosi, kad tave turiu.” Reikia mažiau graužtis dėl to, ko neturi ar nesugebi, nežiūrėti į viską kaip į problemas, o verčiau kaip į iššūkius ir naujas galimybes. Pasauliui linkėčiau daugiau taikos, o kauniečiams – daugiau dėmesio ir meilės skirti artimiesiems”, – sakė J. Salinienė.
