Po dešimtmetį trukusios restauracijos ketvirtadienį duris atvėrė 80 metų amžiaus pastatas, kuriame įsikūręs nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus.
Pats M. K. Čiurlionio dailės muziejus šįmet mini 95-erių metų sukaktį. Ketvirtadienį jis pakvietė visuomenę apžiūrėti muziejų be eksponatų, kad žmonės pasigėrėtų architektūros grožiu.
Įtrauktas į UNESCO
Muziejaus užuomazgos glūdi 1921 metuose, kai paskelbtas „M. K. Čiurlionies vardo galerijos įstatymas“. 1922 m. Švietimo ministerija iš Sofijos Čiurlionienės nupirko visus jos nuosavybėje buvusius M. K. Čiurlionio kūrinius (148 tapybos ir 35 grafikos kūrinius už 65 tūkst. vokiečių aukso markių), o po dvejų metų pradėti laikinosios M. K. Čiurlionio galerijos statybos darbai.
Tarpukario modernizmo architektūros šedevru laikomas pastatas V. Putvinskio g. 55, pastatytas per šešerius metus, užbaigtas 1936 metais, jį kūrė architektai: Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas ir Kazys Kriščiukaitis, kurie turėjo gerokai paplušėti, nes reikėjo sujungti dvi dalis: tuometinius Kultūros ir Karo muziejus.
Statinys pripažintas UNESCO paveldo objektu. Žiūrint iš tolėliau jis primena karūną, tokį simbolį parinko architektas V. Dubeneckis, dėl trijų priežasčių: simbolizavo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto karūną; tai pat tarsi atlieptas dažnas M. K. Čiurlionio paveikslų simbolis – karūna ir galiausiai, dėl Tarpukario Lietuvos politinių siekių susigrąžinti Vilniaus kraštą.
Portalas „Kas vyksta Kaune” muziejuje apsilankė pačią pirmą lankymo dieną po restauracijos. Trumpą ekskursiją mums surengė šio muziejaus direktoriaus pavaduotoja muziejininkystei ir administracijai Daina Kamarauskienė.
Muziejaus statybai pinigus suaukojo visuomenė
Anot D. Kamarauskienės, unikalus atvejis Lietuvoje, kad pastatas iškilo valdžios ir paprastų piliečių sutarimo dėka: minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, svarstyta kaip tai paminėti. „Nutarta, kad nereikia didelių paminklų, fejerverkų, o valstybė turi pasistatyti nacionalinį muziejų, kuriame būtų išsaugota istorinė atmintis ateinančioms kartoms. Šio pastato sąmata su Karo muziejaus kompleksu siekė 2 mln. litų. Valstybė buvo vargana, galėjo skirti milijoną, likusią sumą suaukojo patys Lietuvos gyventojai: nuo mokinių iki žinomų intelektualų”, – pasakojo D. Kamarauskienė.
Pasak jos, muziejus 1936 m. atsidarė tuščias, nes nebuvo pinigų įrangai, tad ir šį ketvirtadienį, po ilgos rekonstrukcijos simboliškai jis atidarytas tuščias.
Beje, muziejaus fonduose saugoma daugiau kaip 1,5 mln. eksponatų.
Restauracija atsiėjo 7,8 mln.
Nuo 2006 m. vykdyta rekonstrukcija kainavo 7,8 mln. eurų, už juos iš pagrindų sutvarkytas ne tik pastatas (nuo grindų iki stogo), bet pastatytas naujas stiklinis priestatas, ten veikia biblioteka ir skaitmeninimo centras.
Dabar muziejus autentiškas 90 procentų.
Tačiau, atlikti dar ne visi darbai, o tam reikia lėšų. Dar stinga daugiau kaip 3 milijonų, kad visas pastatas funkcionuotų idealiai. „Trūksta lifto, kondicionavimo sistemos, norima įrengti ekspozicijų lauke sistemą, nesutvarkyta aplinka: tarkim, autentiška tvorelė nuo V. Putvinskio gatvės beveik baigia nugriūti, ją būtina restauruoti”, – atskleidė D. Kamarauskienė.
Rūbinėje – vieta kaliošams
Teigiama, kad viena gražiausių pastato zonų – erdvi, teatrą primenanti rūbinė. Joje galima rasti autentiškas kabyklas ir barjerus, tai architekto Eugenijaus Manomaičio sumanymas.
Čia dar išlikę ranka rašyti skaičiai, kur kabinti paltus, numeracija baigta ties 342 skaičiumi. Bene neįprasčiausias dalykas rūbinėje – išlikusios vietos kaliošams susidėti, specialios angos įrengtos dėti juos apačioje, po pakabintu paltu.
„Tokiu žvarbiu oru į muziejų žmonės ateidavo su kaliošais, nes šlapia ir drėgna. Su tokiais batais eidavo ir į teatrą, žmonės atsinešdavo persiauti dailius batus, o kaliošus palikdavo rūbinėje”, – pasakojo muziejininkė.
Ji atkreipė dėmesį į dar vieną išlikusį daiktą – visai prie pat rūbinės esančiame vyrų tualete iki šiol stovi autentiškas pisuaras.
Grotelės ant langų – nuo 1949-ųjų
Vestibiulyje vaikščiojant cemento ir marmuro grindyse jaučiasi įlinkimai – tai irgi autentiška detalė. Prieš restauraciją teracinės grindys buvo pradėjusios smegti, skilti, tai požeminių vandenų rezultatas.
„Jei pastatas be remonto būtų stovėjęs ir toliau, ilgainiui jis tiesiog įgriūtų į duobę”, – konstatavo pašnekovė.
Radiatoriai irgi autentiški, prieš restauraciją jie nebešildė, nes buvo užkalkėję, tad iššveisti ir vėl naudojami. Pakeisti ir supuvę langai.
Pirmame aukšte ant lango tebestovi uždėtos saugumo grotelės, jos suprojektuotos po karo 1949-aisiais, mat karo pabaigoje muziejus buvo labai išplėštas, svetimšaliai kareiviai vykdė vandalizmą; paauglių kompanijos daužydavo langus, išvartydavo eksponatus.
Vestibiulį puošia to meto šviestuvai, importuoti iš garsių Vakarų Europos fabrikų, nes lietuvių architektai tuomet retai kurdavo autorinius šviestuvus kaip, pavyzdžiui, specialiai sukurti Kauno įgulos karininkų ramovei.
Antrame aukšte esančioje kavinėje kabo ypatingi Tarpukario šviestuvai – stikliniai balti burbulai, bauhauzo stiliaus, jie itin vertingi, dabar aukcionuose kainuoja keliasdešimt tūkstančių eurų ir yra madingi.
Viena gražiausių auditorijų Kaune
Antrame aukšte tebeveikia amfiteatrinė auditorija su 253 vietomis, kurią, pasak D. Kamarauskienės, galima drąsiai vadinti gražiausia ne tik Kaune, bet ir pasaulyje, ji išskirtinė erdvės sprendimu ir unikaliais baldais. Joje įspūdį palieka didžiuliai 8 m aukščio langai.
„Atsisėdus į suolą atsilenkia staliukas, skaitydamas paskaitą dėstytojas gerai nemato stalų, tad gali drąsiai nusirašinėti”, – juokavo D. Kamarauskienė.
Auditorija buvo skirta ne tik muziejui, bet ir plačiajai visuomenei, vyko įvairūs renginiai, viešos paskaitos, minėjimai.
Neįprasta – radiatorių šioje patalpoje nėra, tais laikais karštas oras buvo pučiamas pro angas sienų apačioje.
Auditorijoje, lektoriaus asistento vietoje pačiame viršuje, išlikęs autentiškas firmos „Zeiss Ikon AG” epidioskopas, paslėptas po spinta, kad studentai nekaišiotų nosies. Pati spinta turėjo ištraukiamą staliuką paskaitų lektoriams, užrašams pasidėti. Prietaisas atstojo dabartinį projektorių: tuomet ant sienos demonstruoti vaizdai iš leidinių. Stiklinės skaidrės naudotos maždaug iki 1980-ųjų, jų dar išlikę muziejuje.
Netoli auditorijos eksponuojami Tado Daugirdo vitražai.
Ekspozicijų salėje – tobulas apšvietimas
Trečiame aukšte, ekspozicijų salėje veikia natūralus apšvietimas, idealiausias meno kūriniams. „Jokie šiuolaikiniai prietaisai taip tobulai neapšvies kūrinio kaip dienos šviesa. Tai nuostabus architektų sprendimas”, – žavėjosi D. Kamarauskienė.
Ekspozicijų salėse stovi keturi minkštasuoliai, pagaminti pagal architekto V. Dubeneckio brėžinius.
Muziejuje išlikęs įrašas: „Keturi elipso formos, mašastu (aksomu) dengti minkšti divonai (suolai) ir viena gobelenu dengta kanapa (maža sofa) už bendrą sumą 2850 litų” 1926 metais pagaminti Jonavos gatvėje veikusiose baldų dirbtuvėse „Universal”.
Baldai restauruoti ir vėl laukia lankytojų. Tiesa, anksčiau jie buvo traukti aksomu, apačia dekoruota kutais, o dabar tiesiog aptraukti žalsva medžiaga.
Grindys ekspozicijų salėse išduoda, kad tai Tarpukario interjero detalė: parketas suklotas „eglute” plačiomis parketlenčių juostelėmis, o grindų apvadas aplink sieną – labai aukštas.
Vienoje salėje stovi ruda, 27-ių knygos meno mylėtojų draugijos spinta. Draugija buvo sukurta nusižiūrint nuo Paryžiaus. „Lietuvos inteligentai labai norėjo, kad čia veiktų draugija, skatinanti daryti gražias knygų iliustracijas. Draugija susikūrė Kaune, pagal Paryžiaus modelį, kadangi nario mokestis buvo šimtas litų, beveik visa valdininko alga, tad narių niekad daug ir nebuvo, įprastai – devyniolika, o ne 27 kaip planuota”, – aiškino D. Kamarauskienė.
Spinta užsakyta dailininkui Vytautui Jonynui, kad turėtų kur dėti išleistus leidinius.
Sienose įmontuotos terasinės palangės, ne dėl grožio, o kad nuo radiatorių kylant šilumai ir renkantis dulkėms, nesimatytų nešvarumų, norėta sieną išlaikyti idealiai švarią.
Beveik visuose Tarpukario pastatuose buvo ventiliacija parketui, muziejuje išlikusios mažos žalvarinės ventiliacijos angos prie grindjuosčių, kad parketas nepelytų, neperdžiūtų.
Iš šio aukšto matyti du vidiniai kiemai, vienas uždengtas stikline piramide, ateity tai bus puiki vieta koncertams, įvairiems kultūriniams renginiams.
Rūsyje – tūkstančiai dievukų
Iki sausio 8 dienos lankytojai turi išskirtinę galimybę patekti į rūsio saugyklą, šešiose stiklinėse spintose čia saugomi apie šeši tūkstančiai lietuvių liaudies meno skulptūrų, namų kryžių, koplytstulpių, lietuviškų dievukų.
Prieš 95 metus skulptūrėles pradėjo rinkti kurį laiką muziejaus direktoriumi buvęs Paulius Galaunė, anot muziejininkės, jis sukėlė vajų, teigdamas, kad būtina gelbėti liaudies meną, jį rinkti, išsaugoti ir palikti ateities kartoms.
Vertingiausi eksponatai šiame kambaryje – gotikinės madonos iš XVI amžiaus, reti eksponatai Lietuvoje. Brangiausi eksponatai viršija milijoną eurų. Eksponatai daugiausiai atkeliavo iš bažnyčių, koplytėlių. Nors tokių dievukų turi ispanai, čekai, lenkai ir kitos tautos, tačiau visur jie skirtingi.
Deja, tik maža dalis darbų spėjama eksponuoti parodų salėse, tad lankytojai raginami pasinaudoti galimybe apsilankyti specialiose ekskursijose.
Beje, 1926-1927 m. pagal vokiečių brėžinius spintos pagamintos inžinieriaus A. Grauroko vadovaujamose Kauno siaurųjų geležinkelių metalo dirbtuvėse. Spintos buvo brangios, atsiėjo daugiau kaip 24 tūkst. litų.
Dalis ekspozicijų – tamsoje
Pirmame aukšte stovi dvi spintos, specialiai suprojektuotos liaudies meno grafikai ir tekstilei. Jose kūriniai sudėti į slankiojamas dalis, dėl to, kad grafika ir tekstilė bijo šviesos.
Spintos metalinės, kad kūriniai būtų puikiai apsaugoti nuo gaisro pavojaus.
Muziejuje išlikęs to meto bokštas-kopėčios paveikslams kabinti, prietaisas suprojektuotas architekto V. Dubeneckio.
Iki sausio 8 d. kviečią į tuščią muziejų
Įprastai M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ekspozicijos keičiasi kas 3-4 metus, o kol kas kviečiama jį apžiūrėti be kūrinių, tiesiog pasigėrėti to laikmečio dvasia. Iki sausio 8-osios vyksta akcija „18 dienų autentikos”, lankytojai kviečiami pažinti tarpukario interjero detales ir išvysti dailininko Sauliaus Valiaus sukurtą kinetinę videoinstaliaciją, kur matoma muziejaus istorija.
Muziejuje paruoštos nuorodos „Muziejus – matyk“, kurios vedžioja po muziejų individualiai ir veda prie įdomių detalių, taip pat vyksta ekskursijos, joms reikia registruotis individualiai (tel.: 22 14 18).
