Po dešimties metų pertraukos į Kauno dramos teatrą sugrįžta režisierius Jonas Vaitkus. Būsimai premjerai kūrėjas pasirinko Lietuvos teatro scenoje dar nestatytą vieno žymiausio pirmosios XX amžiaus pusės literatūros kūrėjo Thomo Manno pjesę „Fjorenca“, kurioje keliami visuomenės moralės klausimai.
„Fjorenca“ – vienintelė užbaigta Thomo Manno pjesė, parašyta 1906 m. Kūrinio veiksmas vyksta XV a. pabaigos Florencijoje, 1492 m. Medičių viloje. Pagrindiniai dramos herojai – istorinės asmenybės – menininkų globėjas, aistringas meno kūrinių kolekcionierius Florencijos valdovas Lorencas de Medičis (Lorencas Nuostabusis) bei San Marko vienuolyno prioras Džirolamas Savonarola. Svarbus vaidmuo tenka ir vienintelei dramos herojei – Lorenco mylimajai Fjorei. Kažkada atstūmusi Džirolamą, o vėliau tapusi Lorenco mylimąja, Fjorė yra nesutaikomo konflikto tarp šių dviejų antagonistų priežastis. Simboline prasme Fjorė – tai Florencija. Jos pasirinkimas tarp Lorenco de Medičio ir Dž. Savonarolos reikštų ir Florencijos pasirinkimą to, kas ją valdys…
Thomo Manno dramoje „Fjorenca“ vyksta vitališkumo ir dvasingumo konfrontacija. Siekdamas sukurti autentiškus pagrindinių herojų paveikslus, autorius susipažino su Džirolamo Savonarolos biografija, studijavo J. Burckhardto veikalą „Renesanso kultūra“. Tačiau „Fjorenca“ nėra istorinė drama, o istorinės asmenybės, veikiančios joje, autoriaus nuomone, idealiai tiko skirtingų ir prieštaringų principų reiškėjų vaidmenims. Sulaukęs priekaištų dėl katalikybės diskreditavimo, garsus literatas kritikams atsakė, kad tokio tikslo neturėjo, ir, jeigu dramoje esama kritinių tendencijų, tai kritikos objektas yra renesanso kultūra, o ne katalikų bažnyčia.
Režisieriaus Jono Vaitkaus nuomone, dramoje vykstantis konfliktas sugretinamas su dabartyje akivaizdžia tikėjimo į žmogų ir moralę stoka. Režisierius sako: „Pjesėje Lorencas išsako labai aiškias mintis; jeigu žmogus nevalingas, nesugeba atsispirti jausminiams poreikiams, neturi saiko, iš esmės jis save sunaikina: „Jeigu valios dėka nestatyčiau savęs į tam tikrą rėmą, būčiau pasmirdęs ožys.“ Tai labai kategoriškas vertinimas, kurį sako tas, kuris buvo viršūnėje, rengė linksmybes ir karnavalus ir pats juose dalyvavo. Spektaklyje taip pat keliamas profesinės išdavystės, nepagarbos profesinei priesaikai klausimas: tapyti, ką nori, apipavidalinti knygelę neskaitant, kas joje parašyta? Tai turėtų būti svarbu – jeigu nėra atrankos, toks menininkas tampa šiukšliadėže. Ar su tokiu žmogumi norisi bendrauti? Tai – antisanitariška būsena. Žmogus savo bevališkumu, bestuburiškumu apnuodija savo kūrinį. Šiais laikais šiukšlių priryjama iš visur: medijų, literatūros, fotografijos. Moralės, etikos kriterijų nebelieka: skanu ir gerai.“ Spektaklio kūrėjai nemoralizuoja, o kelia klausimą, ar moralė yra seniai įveikta nuobodybė?
J. Vaitkui asistuoja aktorius ir režisierius Ainis Storpirštis. Scenografiją ir kostiumus kuria dailininkė Renata Valčik, muziką – kompozitorius Algirdas Martinaitis.
Lorenco de Medičio vaidmenyje – aktorius Liubomiras Laucevičius, Džirolamo Savonarolos – Egidijus Stancikas ir Vaidas Maršalka. Fjorės vaidmenis atlieka aktorės Martyna Gedvilaitė ir Ugnė Žirgulė. Spektaklyje taip pat vaidina Agnieška Ravdo, Ridas Žirgulis, Sigitas Šidlauskas, Marius Meilūnas, Tomas Erbrėderis, Edgaras Žemaitis, Saulius Čiučelis, Valerijus Kazlauskas, Gintautas Bejeris, Andrius Mockus, Artūras Sužiedėlis.
Spektaklio premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre jau gruodžio 8, 9, 17 dienomis.
