Lapkričio 24 d. kauniečius į premjerą pakvies garsių aktorių duetas. Ilona Balsytė ir Kostas Smoriginas į Kauną atvyskta skaityti „Meilės laškų“ – tai bendras „Keistuolių teatro“ ir „Idioteatro“ darbo vaisius, su kuriuo teatro mylėtojus susipažindinti ėmėsi režisierius Dainius Kazlauskas.
Kūrinys tapo Pulitzerio premijos laureatu
Amerikiečių autoriaus Albert Ramsdell Gurney 1988-aisais į dramaturginį tekstą sugulusi dviejų visiškai skirtingų vaikystėje susipažinusių žmonių – Aleksandros ir Tomo – visą gyvenimą trukusi susirašinėjimo istorija vos po poros metų tapo Pulitzerio premijos laureate. Šis iki skausmo intymus, jautrus, sentimentalumo bei vilčių kupinas apsikeitimas laiškais, apkeliavo visą pasaulį, o šiandien I. Balsytės ir K. Smorigino lūpomis pristatomas ir Lietuvos žiūrovams.
„Ši istorija perimta iš tikrų žmonių – herojų prototipų buvo, ko gero, šimtai ar net tūkstančiai: kiek liūdnų, tragiškų istorijų… Per karą, būdavo, įmeta laišką į butelį ir po keturiasdešimties metų jis pasiekia adresatą. O prie šių laiškų dramaturgui prisilietus jie įgavo formą. Kiekvienas žodis buvo pasvertas, dėl to jie parašyti labai protingai ir šviesiai – esama ir humoro, ir pykčio, ir nevilties, ir nuosmukių. Dabar mudu su Ilona bandome juos interpretuoti. Pasirinkome juos skaityti – nors galėtume mokėti ir atmintinai – bet renkamės tokią raišką, kad išsaugotume laiškų formą, jų atvirumą“, – pasakojo K. Smoriginas.
„Skaitydami pjesę stengiamės perteikti, ką tie žmonės galėjo jausti. Tai yra labai jautri ir šviesi istorija apie du žmones, kurie būti kartu galėjo tik laiškų forma. Jiedu visiškai skirtingi, lyg du pradai – vyriškas ir moteriškas; tokie skirtingi, kad, ko gero, jie niekada ir nebūtų galėję būti kartu“, – spėja aktorius. Tomas ir Aleksandra – iš priešingų pasaulių: vienas tapo senatoriumi, kita – žymia dailininke, vienas buvo visiškai nelaisvas žmogus, kitai gyvenimas susiklostė gal net pernelyg laisvai – meniška būtybė pasirinko kūrybos ir pasipriešinimo kelią, siekė būti provokatore tarsi mesdama iššūkį visiems aplinkui, negailėdama savęs.
K. Smorigino scenos partnerė I. Balsytė taip pat pastebėjo, jog nepaisant komiškų elementų ir šviesaus sentimentalumo pjesėje užkoduotas ypatingas liūdesys.
Svarbiausias gyvenimo laiškas – mamai
Abu aktoriai trumpam susimąso, paprašyti prisiminti, kada paskutinį kartą patys ranka popieriuje vingiavo tikro, senamadiško laiško tekstą.
Pasak K. Smorigino, jis pats neretai gauna nuoširdžių ir sentimentalių gerbėjų laiškų, netgi kūrybos, kurią siuntėjai prašo įvertinti, tačiau prisipažįsta teatrašęs vos keliems iš jų. Tuo tarpu I. Balsytė atskleidžia, jog nors susisiekimui su svetur gyvenančiais draugais ir artimaisiais mieliau naudojasi šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis, patį įsimintiniausią savo gyvenime laišką ant popieriaus yra išliejusi spausdinimo mašinėle.
„Niekada nebuvau mamai rašiusi laiškų. Kai įstojau į akademiją ir pirmo kurso studijos visiškai išvedė iš pusiausvyros, stovėjau akademijos viršutiniame aukšte ir svarsčiau, kaip čia nušokti – žinoma, ne rimtai, – ir pradėjau nejučiomis sakyti: „Brangi mama…“
Tai tardama, supratau, kokia ir pati jai esu brangi. Tada atsisėdau prie rašomosios mašinėlės – tai buvo 1983-ieji metai – ir parašiau mamai eiliuotos formos laišką, pirmą ir vienintelį kartą tokį atvirą, ir išsiunčiau paštu. Mudvi niekada apie jį nekalbėjome – žinau, kad laišką mama gavo ir perskaitė, – bet ji niekada nieko neklausė, o aš nieko nesakiau. Iki šiol turiu išsisaugojusi jo kopiją. Tai buvo labai svarbus mano gyvenime laiškas, ir manau, kad kai kurie pjesėje esantys laiškai irgi turi tokią svarbą, tarsi užfiksuotus esminius gyvenimo momentus. Kaip parašiau mamai būdama vaikas, taip dabar norėčiau tokius laiškus parašyti savo vaikams, nors bendraujame kasdien“, – atviravo aktorė.
Iki šiol mėgsta rašyti ranka
Duetas vieningai tvirtina, jog per atstumą puoselėjamų jausmų tema yra kaip niekada aktuali ir šiuolaikiniame nepavejamo tempo pasaulyje. „Žmonės susipažįsta socialiniuose tinkluose, net nebūna vienas kito matę. Tai vyksta jau kitame technologijų lygmenyje, bet bendravimo esmė nepasikeitė. Poros visiškai nemoka bendrauti vienas su kitu akis į akį, bet kuo puikiausiai susirašinėja“, – svarstė I.Balsytė, o jos kolega pritarė, jog istorijų, primenančių „Meilės laiškus”, toli ieškoti nereikia; be to, kartais toks nuotolinis ryšys gali būti vienintelis uždaresnės ir jautresnės sielos savininkų kelias į laimę.
Aktoriai taip pat sutinka, jog ne vienam žiūrovui šypseną keliantys laiškai su smulkmeniškai detaliai aprašytais kasdienybės įvykiais tėra visiškai natūralus šiandieninių trumpųjų žinučių atitikmuo praeitame šimtmetyje. „Dabar bendravimas yra greitas, bet ir visas gyvenimo tempas pasikeitęs. Juk vis dėlto „Meilės laiškai“ – ne šių dienų istorija, o anuomet visi kasdieniai procesai vyko kur kas lėčiau, – ne tik susirašinėjimas. Prisimenu, kaip su „Dainos teatru“ važiuodavome gastrolių į Kauną ir apsistodavome dviems savaitėms, nors turėjome galimybę grįžti į Vilnių. Dabar, jei turėčiau Kaune kelis spektaklius, vakare sugrįžčiau į sostinę ir kitą dieną vėl keliaučiau atgal. O tuomet net nekildavo tokių minčių. Šiandieniniai tempai – visai kiti“, – prisiminimais dalijosi jau trisdešimt metų scenoje praleidusi aktorė.
Nepaisant per kelis dešimtmečius aukštyn kojomis apsivertusių susisiekimo būdų ir žmonių bendravimo, I. Balsytė ir K. Smoriginas sutinka, jog ranka rašyti laiškai saugo ypatingą reikšmę ir tradiciją, kurios neatstoja jokios šiuolaikinės komunikacijos priemonės. „Galbūt laiškai turi tokią reikšmę mūsų kartai, nes užaugome rašydami tik ranka. Aš iki šiol naudojuosi užrašų knygutėmis. Dabar visi turime planšetes, telefonus, aš pati tuo naudojuosi, bet išlikęs svarbus ryšys su rašymu ranka. Mano sūnui – devyneri ir jis beprotiškai mėgsta rašyti įvairiausius laiškus, raštelius, netgi dienoraštį – būtinai ranka. Gal be epistolinio meno žmogus negali? Gal nuo širdies per ranką į popierių perduodama mintis yra gyvesnė?“ – svarstė I. Balsytė.
Dramaturgo A. R. Gurney ranka į popierių nugulę laiškai, scenoje virtę jautria ir brandžia dueto akistata, ne vienam žiūrovui pažadins nostalgiškus prisiminimus apie nekantriai lauktus radinius pašto dėžutėje. Belieka manyti, jog artėjant švenčių sezonui ir užvėrus teatro duris parašyti daugiau nei atviruką ryšis ne tik aktoriai, bet ir „Meilės laiškų“ žiūrovai.
Tomo ir Aleksandros gyvenimo paslaptys bus atskleistos lapkričio 24 d. 18 val. Kauno Girstučio kultūros centre. Bilietus į spektaklį „Meilės laiškai“ platina „Tiketa“. Daugiau informacijos rasite paspaudę ant nuorodos.
