Kauno kurčiųjų reabilitacijos centras lapkričio 7 d. kviečia į spektaklio „Tyla?!…Nieko baisaus” premjerą. Realistiniais pagrindais pastatytas spektaklis atskleidžia, kaip šį pasaulį mato ir suvokia vaikai su klausos negalia, kurie gimsta girdinčių šeimoje, kaip jų galimybes riboja aplinka, kurioje nėra vartojamą jų gimtoji kalba – Lietuvių gestų kalba. Šio spektaklio režisierė Jūratė Viničenkienė kviečia visus į šį spektaklį, nes jis – savęs praturtinimas, suteikia žinių bei leidžia save įsivertinti.
[galerija kiek=””]
Lietuvos kultūros tarybos dalinai finansuoto projekto „KŪ-ry-BA, būk mano mūza!“ metu suburta profesionali darbo komanda: režisierius, gestų kalbos konsultantas ir vertėjai, dailininkas, kostiumų dizaineris, aktyviai prisidėjo prie projekto iniciatyvos. Lietuvoje klausos negalią turintys asmenys susiduria su meninių, kultūrinių produktų prieinamumo problema, o tai riboja kurčiųjų kultūrinį tobulėjimą. Siekiant sumažinti šią problemą bei gerinti klausos negalią turinčių asmenų, ypač vaikų ir jaunimo, kūrybiškumo ugdymą projekto metu buvo organizuojami specializuoti, į teatrinę veiklą orientuoti užsiėmimai. Šių užsiėmimų metu vėl atgimė pagal Lorraine Aseltine knygą „Aš kurčias, bet nieko baisaus“ spektaklis „Tyla?!…Nieko baisaus”.
Klausos negalią turinčių vaikų gyvenimas ir sunkumai atskleisti spektaklio siužete. Režisierės J. Viničenkienės teigimu, klausos negalią turintiems žmonėms sunku įsitvirtinti visuomenėje, nes jie neturi bendravimo su girdinčiai, kurie dažnai šalinasi kurčiųjų dėl kalbos barjero. Bet būtent girdintys turi drąsiau ir su didesne meile bei kantrybę priimti kurčią žmogų. Spektaklyje pagrindinis vaidmuo skiriamas kurčiai mergaitei, kuri gyvena tarp girdinčių, kurie nemoka gestų kalbos, atpasakotos kasdienines situacijas, kuriose kalbos barjeras užkerta kelią socialiniam ir kultūriniam tobulėjimui.
Teatro atstovė džaiugiasi Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro iniciatyva ir teigia, kad tokių projektų turėtų būti daugiau siekiant gerinti kurčiųjų socialinę ir kultūrinę integraciją. „Kurčiųjų bendruomenė turėtų organizuoti daugiau meninių projektų, kurie supažindintų girdinčius žmones su jais. Reikia daugiau spektaklių, daugiau bendravimo formų. Menas yra ta kalba, kuri sujungia viską. Tai būtent per teatrą, per kultūrinius renginius galima viską daryti lengviau, suprantamiau ir prieinamiau.“
Spektaklio režisierė kviečia visus atvykti pasižiūrėti šio spektaklio, nes jis savęs praturtinimas. „Girdintis žmogus, kaip tik turėtų pasižiūrėti ir kažkuria prasme save įvertinti, ką jis galėtų padaryti dėl šių žmonių, kad nereikia jokių baimių, kad viskas yra gerai. Jeigu su meilę tu eisi į žmogų tai betkuria kalba tu susikalbėsi visada.“
