Vėlinių atgarsiai: ar ne per daug dėmesio skiriame mirusiesiems? | Kas vyksta Kaune

Vėlinių atgarsiai: ar ne per daug dėmesio skiriame mirusiesiems?

R. Tenio nuotr.

LRT radijo laidoje „Lietuvos diena” lapkričio 1-ąją apie šventės prasmę kalbėjo Kauno vyskupas Kęstutis Kėvalas. Paliesta tema: ar ne per daug lietuviai dėmesio skiria mirusiųjų kapams, jų puošybai, o ne santykiams su gyvaisiais? Laidą vedė žurnalistai Artūras Matuzas ir Alvyda Bajarūnaitė.

Portalo „Kas vyksta Kaune” skaitytojams pateikiama laidos ištrauka, kviečianti aktyviai diskusijai.

K. Kėvalas

– Kaip vertintumėte lietuvių dėmesį kapams? Ne kartą girdėjome, sakant, kad iki Visų Šventųjų būtina susitvarkysi kapus, nes ką kaimynai ir tolimesni giminės pasakys? Ar jums neatrodo, kad kartais mirusiuosius mylime ir jiems daugiau dėmesio skiriame labiau, nei jiems esant gyviems?

– Čia labai didelis įspėjimas mūsų kraštui, visai neseniai pasaulyje atlikti empatijos tyrimas, kuriame Lietuva su kitomis Baltijos šalimis yra lentelės apačioje, tai rodo, kad mums dar daug namų darbų šioje srityje ir gali būti, kad mes, tam tikra prasme, kompensuojame kapų lankymą padarydami tarsi šią pareigą lengvesne. Tuo tarpu su gyvaisiais mums ne taip gerai sekasi. Aišku, čia nesinorėtų daryti saviplakos, nes tai kultūrinis dalykas, greičiausiai vieni kitus žmonės padrąsina, pareigos atlikimas, aplankymas kapų yra kultūriškai paveiktas. Iš kitos pusės pripažinčiau, kad mums yra įspėjimas, jog taip pat turėtume veržtis ir šeimose vieni prie kitų, rinkdamiesi ir minėdami vieni kitų šventes esant gyviems, o ne tik mirusiesiems. Šiomis dienomis yra apie ką pamąstyti.

– Nepaisant kartais perdėto rūpesčio artimųjų kapais, apleistų kapų irgi natūraliai daugėja?

– Daugėja, nes žmonės Lietuvoje daugiau juda, prisideda ir migracija, o vaikai ne visada gali prižiūrėti tėvų kapus – vis labiau matysime šią tendenciją. Kapų tvarkymo mados ir kapų paminklai, išdėstymas – Lietuvoje turės neišvengiamai keistis. Visame pasaulyje nėra taip stipriai išvystyta kapų puošyba bei taip aktyviai prižiūrima, ar pamerktos gyvos gėlės. Mados neišvengiamai keisis, juk keičiasi pats pasaulis ir gyvenimo būdas.

– Laikas daro savo korekcijas, keičiasi laidojimo ir gedėjimo tradicijos. Dažnose laidotuvėse artimieji prašo nenešti vainikų ar krepšelių, apsiriboti vienu žiedu, žvake ar auka artimiesiems. Ar tai natūralus procesas? Kai kas sako, kad tai senųjų papročių nykimas.

– Tai labai geras poslinkis, nes gėlių nešimas dideliais kiekiais, galbūt ateina iš sovietinių laikų, kada buvo bandymas pridengti kitas mintis, kad žmogus, vis dėlto, iškeliauja į amžinybę. Jeigu žmonės bus saikingesni nešant gėles ir verčiau atneš ir paaukos šeimai palaikymą pinigine išraiška šią sunkią valandą – tai teigiamas poslinkis. Bažnyčioje ne kartą tai skatiname, nes turi rūpintis gyvaisiais. Šeima, patirdama dvasinį skausmą, tam tikra prasme ir fizinį išbandymą, nes išlaidos, tokiu būdu daugiau bus paremiama, kartu ir gyvieji.

– Vėlinių ir Visų Šventųjų dienų išvakarėse, pasigirsta raginimų, kapų per daug neapkrauti žvakėmis, esą atliekų vėliau bus mažiau. Pagerbimui, esą, pakanka ir vienos žvakutės. Ką manote?

– Manau, tikrai gerai geras pasiūlymas. Daugiau žvakių – nereiškia daugiau meilės tam žmogui. Kartais atrodo, kad mes vieni su kitais – lenktyniaujame kapų puošyba ir žvakių gausumu. Kuklumas, kuris tam tikra prasme yra įprastas lietuvių tautai – čia irgi galėtų būti praktikuojamas. Gausa rodo, kad žmonės galbūt dengia kai kuriuos savo neišspręstas santykių problemas arba lenktyniauja. Nors iš kitos pusės, jeigu ne vienas šeimos narys ateina prie kapų ir kiekvienas atneša po žvakelę – žvakių susidaro daugiau. Nereiktų vieniems kitų smerkti, bet iš kitos pusės, derėtų žiūrėti, kad kapas nebūtų per daug apkrautas.

– Ar šioms dienoms derėtų likti susikaupimo ir ramybės bei ką prisiminti, ką minėti derėtų per jas?

– Susikaupimas, ramybė – šių dienų bruožas, ne tik dėl oro, bet ir dėl nuotaikos. Nereikia pabrėžti tik gedulinės nuotaikos, nes mes, krikščionys, tikime mirusiųjų prisikėlimu, t.y. visų žmonių triumfu, tam tikra džiaugsmo išraiška. Šios dienos tebūna ir susitikimo su šeimomis, pabendravimo, pasikalbėjimo, ne tik liūdesio. Tebūna liūdesys giedras, nes mirusiųjų minėjimas – ne tik tai, kas prarasta, mes minime, kas vieną dieną mus sujungs amžinybės tikrovėje, į kurią mes visi kasdien, tam tikra prasme keliaujame. Tai ir galimybė pamąstyti apie amžinybę.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA