Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Rugpjūčio 29-ąją 1923-ais metais „Lietuva“ rašė apie Kauno mieste veikiančius įstatymus.
„Nors rusai iš Lietuvos išsidangino, tačiau jų liekanų dar daug pas mus yra. Vienas svarbiausių puola į akį – tai veikiantis gatvių grindinio (bruko) ir šaligatvių (tratuarų) taisymo įstatymas. Kiekvienas namo savininkas ties savo pozicija turi taisyti savo lėšomis ir grindinį ir šaligatvį. Čia tačiau yra didelis netikslumas pačių namų savininkų ir taisomų gatvių atžvilgiu. Ir nieko nenuostabaus, kad mūsų laikinosios sostinės gatvėse yra tiek duobių ir pats grindinys taip labai nelygus. Bet ar gali būti kitaip? Tik pažiūrėkim.
Kiekvienas namo savininkas, privalėdamas taisyti, ar geriau sakant, paragintas milicianto, imasi taisyti. Bet pats, galima sakyti, nė vienas nemoka. Tam samdo grindėją, kuris už tam tikrus pinigus atlieka darbą. Esant tokiai tvarkai, kiekvienas savininkas, pavasario sulaukęs ieško sau grindėjo. Tad ar galimas yra kokis nors vienodas gatvės ištaisymas, kuomet bemaž ties kiekvienu namu dirba atskiras grindėjas, visai savarankiškaiai, niekieno nekontroliuojamas. Aišku, kad jis padarys taip, kaip jam atrodo geriau ir suvartos tą medžiagą, kokia bus savininko teikiama. Be to, pats darbas atliekamas ne vienu laiku: vienas taiso anksčiau, kitas po kelių savaičių, kuomet jau pirmo, gerai susigulėjusio. Del šių visų priežasčių ir darosi gatvės grindinys nepakenčiamas: kuprotas, duobėtas, nelygus. Kaunas, kaip Lietuvos centras, turėtų pasižymėti pavyzdingumu visai Lietuvai ir stengtis tapti panašiu vakarų Europos miestams. Lig šiol to dar labai trūko ir tas trūkumas bus ir toliau, kol galios gatvių taisymo panašūs įstatymai. Pažiūrėjus jau tik į vienos Klaipėdos gatvių grindinį matosi visai kas kita: tuojau matai, kad darbas atliktas tam tikrų planų ir vieno grindėjo.
Del paties įstatymo teisėtumo dar irgi reikia abejoti. Juk kokia prievolė yra savininkams taisyti gatvių grindinį, kurie vos retas kuris turi arklį ar automobilį. Daugiausia savininkų visai nevažinėja ir važiuoti neturi kuo. Tuo tarpu grindinį taisyti kas metas, jeigu dar nedažniau. Grindiniu daugiausia naudojasi įvairios rūšies vežikai, automobiliai, o ypatingai daug sveikatos jam atima sunkieji automobiliai (gruzovikai). Tačiau šie visi važinėtojai turi mokėti Miesto Valdybai tam tikrą nustatytą mokestį. Iš čia seka, kad vežikai ardo grindinį, Miesto Valdyba už tai ima mokestį, o savininkai tik pasižiūrėkit ir taisykit. Šiek tiek išrodo keista. Jeigu Miesto Valdyba ima mokesčius, kurių nesunekta matomai žymias usmas, nes 1923 m. ligi rugpiūčio mėnesio tik vieniems dviračiams išduota į 1370 numerių, už kuriuos surinkta 1370.16=21,920 litų mažiausia. O kiek surinkta iš vežikų, automobilių? Rodos tie pinigai visi turėtų būti skiriami kaip tik niekam daugiau, o tų pačių gatvių taisymui, kuriomis tie visi vežikai važinėja. Nors reikia pastebėti, kad dviratininkai gatvėms nieko nekenkia.
Tai tiek su gatvėmis. Ne kitaip yra ir su šaligatvių taisymu. Šiemet pavasarį išėjo naujas įsakymas visus buvusius medinius šaligatvius pakeisti cementiniais. Įsakymas labai geras, nes mediniai šaligatviai vietomis buvo visai nepakenčiami. Gavę tokį įsakymą namų savininkai pradėjo dairytis, kas darytina. Bet dairytis nebuvo kada. Tuojau pradėjo eiti milicija ir versti įsakymą vykdyti pabaudomis. Tuomet, žinoma, žmogus ką kas gali, tai daro. Ir prasidėjo naujas šaligatvių dirbėjų gaudymas: kas savininko – tai naujas darbininkas. Vargais negalais šaligatviai tapo pagaminti. Bet ar jau jais galime labai džiugtis ir gėrėtis, kaip kultūrinio miesto pagražinimu? Teorijoj rodos, kad taip, bet praktikoje visai turim ką kita. Yra gatvių, kurias perėjęs gali maždaug iš šaligatvių spręsti, kiek ten gyvena namų savininkų ir kiek yra savarankiai dirbusių šaligatvių dirbėjų. Visa pagaminta be skonio, be formos, kad tik įsakymas būtų įvykdytas ir darbas pigiau kainuotų. Todel vieno savininko šaligatvis, taip sau, vidutinis, bent gali išsitekti porelė, jau kito toje pačioje gatvėje siauras, vos vienas gali eiti. Toliau, vieno padaryta iš tam tikrų betoninių plytų, kito tiesiog nulieta iš cemento. O kiek kreivumų, kai kur net baugu eiti, kad nenuslystum, nes labai pasviręs į šoną. Kas tokio įvairumo kaltininkas? Gal savininkai. Savininkus jokiu būdu kaltinti negalima: nes jie ką galėjo, tą padarė, ir jiems ne vienam daug brangiau kainavo, negu kad būtų buvę padaryti vienodi, tinkami šaligatviai. Juk vadinamieji šaligatvių „meisteriai“ ėmė, kiek kas norėjo: ir darė; kaip jam patiko, nors savininkas ir buvo įsakęs daryti visai kitaip.
Tad, imant šiuos faktus, panaši tvarka ilgiau nebegali tęstis. Norint miestas sutvarkyti kaip reikiant, reikalinga, kad jame grindimo darbas būtų atliekamas, žiūrint plano, vienodai. Vienodumą gali padaryti tik viena įstaiga, kuomet tos pačios rankos bent diriguos visose gatvėse vienodai. Dauguma savininkų sutiktų patys mokėti pataisymui reikalingą mokesnį, kad tik jiems nereikėtų patiems ieškoti „meisterių“. Juk mokėti vis vien reikia, o darbas labai nevienodas ir netobūlas. Tad metas jau būtų pagalvoti, kad šis dalykas kitaip būtų sutvarkytas.“
