Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Rugpjūčio 27-ąją 1938-ais metais „Lietuvos aidas“ aprašė lietuvišką stilių.
„Paskutiniame savo numeryje „Naujoji Romuva“ paskelbė gan įdomų prof. M. Dabužinskio straipsnį „Dėl lietuviško stiliaus“. Vis labiau gyvėjant statybos klausimui, stiliaus problema darosi itin aktuali. Mes šiuo klausimu esame taip pat keletą kartų kalbėję, nurodydami, kad lietuviško stiliaus reikalas architektūroje mūsų yra pamirštas.
Prof. M. Dabužinskis savo straipsnyje sako, kad esą „naivu apgailestauti“, kad mes dar nesame sukūrę savo stiliaus, nes „stiliaus negalima sukurti nei staiga, nei tyčiomis, nei pagal užsakymą ir net laisva gera valia, su geriausiais norais“. O kaip gi stilių galima sukurti? Straipsnio autoriaus nuomone, stilius taip susikuria:
Stilius tik tada yra kas nors ištisa, gyvenimiška ir tikra, kai jį sukuria tam tikras instinktyvus pareikalavimas, gimstąs bendroje bangoje, stumiančioje ir kuriančioje gyvenimą vienu ar kitu istorijos periodu, kada dėl tūkstanties įvairių priežasčių gimsta visai aiškių palinkimų ir yra keliamos vienos formos vietoje kitų.
Kitaip sakant, prof. M. Dabužinskis stiliaus kūrimo klausimą palieka išspręsti tautiniam instinktui bei gyvenemos gadynės įvairioms tendencijoms. Ši nuomonė, gal būt, ir turi pagrindo.
Tačiau eliminuoti nesąmoningas pastangas iš stiliaus kūrinio būtų rizikinga.
Tautinis instinktas ir gyvenamosios gadynės reikalavimai, be abejo, daug reiškia, bet, mūsų nuomone, taip pat daug reiškia ir sąmoningas darbas, bei ieškojimas naujų kelių. Atsižvelgiant į šių dienų reikalavimus, mūsų nuomone, reikėtų kaip tik daugiausia dėmesio atkreipti į sąmoningą lietuviško stiliaus ieškojimą, nes mes esame mūrinės Lietuvos statybos išvakarėse. Juk statydami mūrinę Lietuvą, mes negalime vadovautis „naivia“ mintimi, kad neturime lietuviško stiliaus ir kad tuo būdu galime statyti kaip papuolė, o paskum teisintis, kad taip pasielgti mum padiktavo mūsų instinktas. Kuriant savą stilių, galima padaryti klaidų, tas tiesa, bet paskum ir iš tų klaidų bus galima pasimokyti. Šiandie, rodos, niekam negali kilti abejonių, kad lietuviškas stilius, ypač kaimo statyboje, mums yra labai aktualus klausimas. Mūrinė Lietuva stovės šimtmečius. Koks bus jos vaizdas, priklauso nuo mūsų pačių.
Tad sąmoningas susirūpinimas jos stiliumi nėra jokia „naivi“ mintis, bet gyvenimo tikrovės padiktuotas reikalas.
Juo mažiau mes vadovausimės instinktu ir juo sąmoningiau ir, racionaliau žiūrėsime į lietuviško stiliaus kūrimą, juo ši problema bus sprendžiama tiksliau. Juo labiau, kad šiandien labai aiškiai pastebima „aiškių palinkimų“ senas formas keisti naujomis, t.y. tautinėmis.“
