Šių senovinių keiksmažodžių viešoje vietoje vartoti nepatariame: gresia baudos | Kas vyksta Kaune

Šių senovinių keiksmažodžių viešoje vietoje vartoti nepatariame: gresia baudos

R.Tenio nuotr.

Dažnas kasdien pakliūna į nemalonias situacijas, kai nevalingai norima nusikeikti. Prisipažinkite, kada paskutinį kartą keiksnojotės ir kokia kalba tą darėte?

Pasivaikščiojus miesto gatvėmis, girdėti, kad neretam išsprūsta užsienio kalbų keiksmai, ypač rusiški ar angliški, tačiau ar žinote, kad anksčiau lietuviai keikdavosi itin išradingai ir tam vartojo savo turtingą gimtąją kalbą?

Psichologijos mokslininkų teigimu, laikyti stiprias emocijas, ypač pyktį savyje, sveikatai žalinga, tad skatinama niršulį išlieti žodžiais. Etiketo žinovai tam nepritars, tačiau kalbininkai turėtų sutikti, kad jei jau ištinka atvejis, kai trūks plyš reikia nusikeikti – verčiau imti ir padaryti, bet geriau savo gimtąja, o ne svetimąja kalba.

Vaizdingai keiksnojosi nuo senų laikų

Pavarčius lietuvių literatūros klasikų knygas galima įsitikinti, koks vaizdingas ir išradingas yra lietuviškas žodis. Kristijonas Donelaitis, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Žemaitė, Juozas Baltušis – tik dalis rašytojų, savo kūryboje naudojusį itin turtingą, išraiškingą kalbą, kurioje nevengė ne tik frazeologizmų, humoro, ironijos, šaržo, hiperbolizavimo, grotesko, bet ir keiksmažodžių. Tačiau, dažniausiai jų išgalvoti veikėjai stengdavosi tą daryti tik artimųjų rate ar akis į akį su keiksnojamuoju, kad pamokytų, paauklėtų keistis, visgi, tai – delikati procedūra.

Rašytojai savo knygas, kuriose esti ir keiksmai, kaip palikimą paliko ateities kartoms, tad dirstelkime į kelias parašytas lietuvių literatūros klasikų knygas, o paskui, ištikus pykčio valandėlei, tereikės apsidairyti ar niekas negirdi, o tada imti ir nusikeikti. Tik įspėjame, kad už keiksnojimąsi viešose vietose – numatomos baudos.

K. Donelaitis: velniūkščių kaimenė!

Pavartykime Kristijono Donelaičio (1714-1780 m.) „Raštus”. Pasakėčių skiltyje galima rasti nemažai vaizdingų keiksmų, tokių kaip antai: baubia kaip jautis be proto.

Pasileidusioms moterims apibūdinti naudotas drąsus epitetas: kekšė; o vyrams – nevidonas, nešvankėlis, nešvankus kvapas. Dažnai nevengta lyginti žmones su gyvūnais: šūdvabalis; prakeikti kiaulės; kirminas; nu tu kurmi!

Pagrindinis K. Donelaičio kūrinys – poema „Metai”, taip pat kupinas turtingos kalbos. Neretai keikiantis buvo minimas velnias: velniūkščių kaimenė; ant liežuvio velniai šokinėja; durns pulks nelabųjų; kad perkūns, kad velns!

K. Donelaitis vartojo ir piktesnius vieno žodžio apibūdinimus, esančius ir šiandieninėje kalboje, tik kiek primirštus: žioplys, snarglius; slunkius; kuinpalaikis; šungrybis; briedkriaunis.

Efektui sustiprinti naudojo ir dvigubus apibūdinimus: tūls balamūts; kuproti nabagai; kiaulių jovalas; glūpos musės. Palinkėjimai neatrodydavo labai malonūs: užsprink!; šluostyk pasturgalį! Supykus be skrupulų sakyta: kad juos krutina vyžos!

Keiksmažodžių galima rasti ir tokioje, atrodytų dievobaimingoje K. Donelaičio knygoje, kaip „Bažnytinė krikšto metrikų knyga”. Joje itin nevengta traukti per dantį pasileidėlius, jiems ne tik atseikėtas moralas, bet ir drąsiai įvardintos nuodėmės, kaip tarkim viena moteris pavadinta – triskart dviguba kekšė! Beje, viengubų, dvigubų ar trigubų kekšių bei panašių epitetų vyrams pilna visa minėta metrikų knyga ir tai nestebina, juk K. Donelaitis buvo kunigas ir pasitaikius progai nevengdavo griežtesniu žodžiu paplakti nusidėjėlių baudžiauninkų.

J. Baltušis: devynios čemeryčios griebtų!

Atsivertus Juozo Baltušio (1909-1991 m.) novelių romaną „Parduotos vasaros”, kalba neregėtai vaizdinga, tai sustiprina veikėjų charakterius, parodo situacijos dramatiškumą.

Rašytojas dažnai vartojo tuomet itin populiarų, bene pagrindinį keiksmažodį velnias, tačiau įvedė ir itin išraiškingų bei linksmų, neigiamos reikšmės pasakymų.

Palinkėjimai: velniai kur neštų!/kad visi velniai po mirties tau šonkaulius parokuotų!; kad tave šunimis užrietų, spragilais uždaužytų!; persiplėšk į kelis šmotus!; skradžiai žemę, kad prasmegtum; kad tau bamba išsiverstų, devynios čemeryčios griebtų!; už kapeiką pėsčiomis ir utėlę 10 kilometrų varytų!; drignių apsiėdei?!; kvarabos tave griebtų!; kakarinės nesuavėk!; prisvilo kaip šašas prie užpakalio!; per gerklę lenda!

Itin dideliam įsiūčiui paėmus sakyta: pakaruokliai jūs nekarti. Neigiamas žmogaus savybes pabrėžti itin dažnai vartoti gyvūnų vardai: asilas, avigalvis, gyvatė, paršas, utėlė, galvijas raguotas; ožka tu ant ledo!; žebenkštis; musė lervinėta!; tūkstantis ir vienas žaltys.

Žemaitė: surūgsi kaip kisielius!

Visiems iš mokyklos laikų žinoma Žemaitės (1845-1921 m.) apysaka „Marti”, kurioje liūdnai baigiasi herojei Katrei, atitekėjusiai pas Vingių Joną, vadintą tinginių tinginiu ir miegaliumi snaudaliumi.

Čia keiksmų naudota ne itin daug, tačiau veikėjų paveikslams nupiešti nevengta sutirštinimų: pajuodėlė, paskutinis veršis, ištižo kaip kantaplė, giltinių strainiuška, įsikirmės kaip paršas, rūgsti kaip kisielius;  sėdi kaip višta ant kiaušinių; žodžiai kaip kartūs pipirai; rupūžokas, sūrus rasalas; atpūtnagis, tegu juos velnias!; šavalka!; išgins į pipirų žemę, stuobrys išpuvęs.

S. Daukantas: molio motiejus!

Trumpam žvilgtelkime į Simono Daukanto kūrinį (1793-1864 m.) „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”, jame rasime iki šių dienų žinomą frazeologizmą molio motiejus, vartotą apibūdinti patingėti mėgstančius žmones. Šiandien šis S. Daukanto apibūdinimas belikęs tik raštuose ir su vardo turėtojais nesiejamas. Motiejaus vardas dabar suteikiamas pasididžiuojant, juk ne veltui iš hebrajų kalbos išvertus jis reiškia – dievo dovaną.

Iš liaudies kalbos: pakasyk sliekui pažastį!

Pabaigai žvilgtelkime į lietuvių liaudies kalbą iš įvairių šaltinių patekusius vaizdingus keiksmus, kurie vartotini išreiškiant stiprias neigiamas emocijas: ach tu tupūže, rugienoj!; ach tu kūtvėla kuoduota; žaltys!; po šimts pypkių!; žalia rūta!; rūgšti piene!; pakasyk sliekui pažastį; rupūs miltai!; velniai rautų!; suk tave devynios!; kad tave varnos sulestų!; eik tu šunims šėko pjauti!; kad tau liežuvis nudžiūtų!; Tinginio pantis!; tu, varlės kinka!; snarglių kompotas; rupūžėle žydrom akytėm; šmikis žaliom ausytėm; po šimts kalakutų!; Perkūne dievaiti!; Telšių pliumpis; varna su kepalaičiais.

Portalas „Kas vyksta Kaune” primena, kad necenzūriniai žodžiai viešoje erdvėje užtraukia administracinę atsakomybę, tad raginama elgtis atsakingai. Minėti lietuviški keiksmai pateikti, kaip alternatyva atklydusiems iš užsienio keiksmams bei siekiant parodyti turtingą lietuvių kalbą. Supažindinimą su lietuvių kalbos vaizdingumu ir turtingumu, tęsime kitose apžvalgose.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA