Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Liepos 31-ąją 1919-ais metais „Lietuva“ išspausdintas tekstas „Dėl prostitucijos nebegalima toliau tylėti“.
„Mūsų spauda ligi šiol labai mažai tekreipia akis į prostitucijos klausimą, o visuomenės darbininkai, tarsi gėdėdamies, vengė jį viešai ir balsiai svarstyti, kol, pagaliau, tas dalykas šiandien visu svarbumu kilo aikštėn ir privertė nuspręsti jo likimą…
Vokiečiai išėjo ir paliko tarp kitko savotiškos rūšies palikimą – net keturius paleistuvybės namus: vienus, kuriais išimtinai naudojosi , kitus – tiktai <für Deutschen Soldaten>, ir vienus net ; paliko mums aukų, registruotų ir neregistruotų, sergančių ir vadinamų <sveikų>… Gatvėse sutinki nudažytų veidų, kaip Velykų margučiai… Cukrainėse matai kaž kokių ypatingų panaičių, dažnai net gailestingųjų seselių skepetelėmis, papirosus berūkančių ir akimis bešaudančių… Vakarais Kaune užėjęs į miesto sodo verandą muzikos pasiklausyt išgirsi kaž kokių neregimų moterų cypimą ir kaukimą, besiveržiantį iš kabinėtų pro paslaptingai uždengtus langus: šitie balsai sekmingai konkuruoja su orkestro muzika ir sudaro negirdėtą simfoniją, keliančią šiurpulį ir ypatingą nejaukumą. Gatvėse ir alėjose pastebi, kad ir mūsų jaunieki kareiviai sekdami, vadinamu, intiligentų pavyzdį, ima labiau domėtis meilės klausimu, galų gale sėkmingai atsidurdami net Veneros ligoninėse… Ką gi mūsų Valdžiai ir mūsų Visuomenei su tais visais faktais daryti?
Nerandu reikalo, žengiant prie to klausimo nusprendimo, smulkiai laikraščio straipsnyj aprašinėti ilgos, kaip pasaulio buvimas, prostitucijos istorijos. Priminsiu tik, kad nuo žilos senovės įstatymais, pav. Možės, Solomo, vėliau krikščionių mokslo, savo laiku Prancūzų revoliucijos obalsai ir įvairių vastybių nusistatymai įvairiausiais būdais per ištisus amžius stengėsi ar galutinai pakeisti arba bent sureguliuoti prostitucijos platinimąsi kiek galima pakęst. Vis delto nei griežtos ir žiaurios XIII amžio prostitucijos naikinimo priemonės (Liudvikas Šventasisi), nei didžios Prancūzų Revoliucijos deklaracija oficialiai panaikinusi prostituciją, nepasiekė pageidaujamo tikslo – prostitucija egzistavo, kaip buvusi, ir galų gale net tose valstybėse, kur buvo ji draudžiama, žiūrėta į ją kai į pakenčiamą ir neišvengiamą blogumą. Istorijos bėgyje vis delto paaiškėjo, jog prostitucija visai laisva palikta gręsia ne tik visuomenės moralybei, bet platino ištisuose kraštuose limpamąsias Veneros ligas.
Iš liūdnos prostitucijos istorijos matome, jog ji yra ne paprastas kaž koks tai atsitiktinis gyvenimo reiškinys, bet įvairiausių ir asmeninių ir visuomeninių gyvenimo sąlygų vaisius.
Aišku, kad svarbiausi prostitucijos priežastis yra lytinio pasitenkinimo ieškojimas, be kurio, žinoma, ir prostitucijos egzistencija būtų betikslė, kitaip sakant, jei nebūtų (klaustės>, tai nebūtų ir <siūlymo> (tiektės).
Šiaip ar taip ir sprendžiant, ar prostitucija iššaukė visuomenės moralybės nupuolimą ar atvirkščiai – visuomeninės doros nupuolimas sąryšyje su įvairiomis priežastimis sudaro tam tikros dirvos prostitucijai augt ir žydėti, tyrinėtojų dauguma aiškiai nusistato, kad prostitucija plėtojasi ten, kur jau pirmiau susidarė nenormingų socialinių santykių, įsikerėjo alkogolizmas, kur žlugo visuomenės dora, kaip tas būna visuomet karo laikais, kai susiplečia žmonių minios, kaip būna tas prie aukso kasyklų, kur gaunamas nenormalus atsitiktinis uždarbis ir t.t.“
