Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios tą dieną tarpukariu spaudoje paskelbtos naujienos. Jas pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Liepos 21-ąją 1937 metais „Lietuvos žiniose“ aprašytos vietos, kuriose kauniečiai gali pakvėpuoti tyru oru. Kalba netaisyta.
„Kaunas negali nusiskųsti savo gamtos dovanomis. Jį supa dvi didžiausios Lietuvos upės: Nemunas ir Neris ir gražios apylinkės. Taigi ir mūsų laikinosios sostinės gyventojai, kurie, dėl lėšų ar laiko stokos, neturi galimybių vasarą išvažiuoti į kokį nors pajūrio kurortą, žiniomis, vietinėmis, gamtos dovanomis gausiai naudojasi, nes Kaunas – tai kurortas.
Viena iš žymiausių Kauno poilsio vietų, be abejo, yra A. Panemunės kurortas su Basanavičiaus mišku ir neblogais pliažais.
Deja, šia vieta gali pasinaudoti tik taip vadinamoji, išrinktoji Kauno visuomenės dalis, nes dėl tolumo ir, palyginti, nepigių susisiekimo priemonių A. Panemunės vasarvietė, daugeliui kauniškių neprieinama. Todel nepasiturinčių, ar mažai pasiturinčių Kauno gyventojų dauguma, šventadieniais ar šiaip liuoslaikiui praleisti pasitenkina Vytauto Ąžuolynu bei Mickevičiaus slėniu. Ypatingai šventadieniais, čia suplaukia tūkstančiai kauniškių, su į vairiais muzikos instrumentais bei kitomis pramogomis per ištisą savaitę dirbusių tvankiose, dulkėtose fabrikų ir dirbtuvių patalpose, pasidžiaugti kaitria vasaros saulute, pakvėpuoti ir atsigaivinti tyresniu oru, ir bent laikinai užmiršti kasdienius vargus-rūpesčius.
Mickevičiaus slėnis,
Pastaruoju laiku aptveriamas, nes jis paskirtas zoologijos sodui. Del to, daugelis šio slėnio lankytojų labai susirūpinę. Susirūpinę ne del to, kad ten žada būti zoologijos sodas, kurio daugelis taip laukia, bet del to, kad, netekę šio slėnio, neturėsi kitos panašios vietos poilsiui. Juk iš tiesų, Mickevičiaus slėnis, su medžiais, tankiais krūmais apaugusiais šlaitais, yra viena gražiausia šios apylinkės vieta, kuri ne vienam teikia vertą pasigėrėjimo grožį.
Vytauto Ąžuolynas,
Su retais, išsikerojusiais dideliais medžiais ir vietomis visai tuščiomis pievomis, Mickevičiaus slėnio negalės pavaduoti.
Be to, toli gražu, ne visu Vytauto Ąžuolynu leidžiama naudotis, o, palyginus, tik maža jo dalimi. Iš kitų Ąžuolyno vietų, kažkokie nežinomi „tvarkos prižiūrėtojai“, apsiginklavę nemažo kalibro lazdomis, žmones varinėja. Esą draudžiama mindžioti žolę, nes čia, esą, reik šienauti.
Šienauti niekas nepavydėtų, jei kartu su šienu nebūtų nupiaunami – sunaikinami, bent gamtos sudaiginti medeliai – ąžuolėliai ir kt., kurių šienaujamuose plotuose, gana apsčiai būva pridygę. Juk per mūsų bemaž devyniolika nepriklausomo gyvenimo metų, iki šiam laikui niekas nepasirūpino ne tik apsodinti, apželdinti tuščius Ąžuolyno plotus, bet dargi ir šiaip padoresniu jo sutvarkymu.
Jei Miesto Savivaldybė,
Kurios žinioje randasi šis plotas, uždraustų šienauti ir ganyti, tai per keletą metų ir per gamtos malonę jame sužaliuotų tankus, gražus medelynas. Iš to ir pati s-bė turėtų naudos, nes gamtai pasirūpinus, nereikėtų jai pačiai rūpintis.
Prieš porą metų Ąžuolyne pradėta pravesti takai, bet jie visiškai užžėlė, nes kam malonu jais vaikščioti, jei prie jų nesiranda nei primityviškiausių suolų. Nejau Ąžuolyną lankantieji būtinai turi sėstis ant žemės? Man rodos, kada žemė drėgna, tas yra ne tik nepatogu, bet ir nesveika. Todel Vytauto Ąžuolyno lankytojai laukia viso to sutvarkymo.
Red. Past. Gražios Kauno apylinkės niekais eina. Skardžiai užteršiami, medžių alėjos naikinamos, Mickevičiaus slėniu publika negalės naudotis. A. Panemunės miškas kaskart mažinamas. Ąžuolynas užstatomas. Jis, tur būt, sąmoningai ir netvarkomas – teišnyksta, tebus užterštas, tai lengviau bus išdalinti. Siaura savo kailio politika. O tie ponai, kurie ten statosi „bakūžes“, pajėgs nuvykti toliau už miesto… Tik klausimas, kur dėtis miesto gyventojų daugumai?“
