Birželio 9 d. 18 val. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) ir Kauno kino centras „Romuva“ tęsia lietuviško kino (pa)tyrimus programoje „Subtitrai“ ir pristato penkis jaunų lietuvių kūrėjų trumpametražius filmus.
Vienas jų – rež. Marijos Kavtaradzės „Iglu“. Pokalbis su šios kino juostos prodiusere Klementina Remeikaite.
Jūsų darbuose prodiusuoti filmai Marijos Kavtaradzės „Pasakyk, kad neskaudės“ (2013), „Man dvim keli“ (2014) ir „Iglu“ (2015), taip pat Domo Petronio „Poliarinis vakarėlis“ (2015), Vytauto Katkaus „Parketo skutėjai“ (2014), Lauryno Bareišos „Dembava“ (2014) ir „Kupranugaris“ (2016). Visi trumpametražiai, kodėl būtent šis žanras?
Dauguma šių filmų buvo sukurti studijų metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), kur kino vadybos programoje trumpametražių kino juostų prodiusavimas yra pagrindinė užduotis studentams. Kuomet atsirandi kuriančių žmonių terpėje – toliau viskas vyksta organiškai, priklausomai nuo skirtingo kino projekto.
Praeitais metais Jūsų prodiusuotas filmas „Man dvim keli“ laimėjo „Auksinės gervės“ apdovanojimą „Auksinis kiaušinis“ už geriausią studentišką darbą. Kuo svarbus šis įvertinimas?
Manau, jog tai yra labai svarbus apdovanojimas jauniesiems kino kūrėjams, juolab, jog tai vieninteliai nacionalinio kino apdovanojimai. Studentams, tai pirmasis įvertinimas, tam tikras pripažinimas, kuris suteikia pasitikėjimo savimi bei drąsos nesustoti. Asmeniškai man, tai yra svarbu tiek, kiek tai prisideda prie būsimų projektų ir kaip motyvuoja visą kūrybinę komandą.
Kuo įdomus istorijos pasakojimo metodas trumpametražiuose filmuose?
Laiko ribotumu, kuomet kelias dešimtis minučių pristatoma ir analizuojama problema pasiekia atomazgą ar sukelia tiek pat emocijų ir klausimų, kiek ir pilnametražis filmas. Pagrindinė problema, jog iš trumpametražių filmų yra tikimasi daugiau, nespėjama pajusti filmo bei suprasti pagrindinės minties.
„Subtitrų“ trumpametražių filmų programoje kitas Jūsų prodiusuotas filmas „Iglu“, pristatykite žiūrovams šios juostos kūrimo procesą ir pagrindinę mintį.
„Iglu“ gamyba buvo gana sunki, jau vien dėl oro sąlygų, kadangi pagal scenarijų turėjo būti labai daug sniego, o kai reikėjo filmuoti – jis ištirpo. Filmavimo aikštelė – Vilnius, Pilaitė, komunalinis rajonas, kur gyvena daug žmonių su skirtingais požiūriais bei skirtingomis kultūromis. Taigi, nenuostabu, jog visi turėjo savų pretenzijų, nusiskundimų, kuriuos reikėjo išklausyti ir „gesinti“. Šis filmas pasakoja apie žmonių nesugebėjimą priimti kitokio gyvenimo būdo. Žmonių susierzinimas dėl niekam netrukdančio namelio ir noras jį nugriauti, turėtų kelti klausimą – ar verta griauti tai ko nesuprantame?
Kas svarbiausia bei sunkiausia šių dienų kino prodiusavime?
Be abejonės, finansavimo klausimas, kuris visada buvo ir vis dar yra itin aktualus dabar visiems kino kūrėjams. Nuo finansavimo priklauso itin daug aspektų: kokie metodai bus pasirinkti, ko teks atsisakyti ir kokią poziciją pavyks užimti nacionalinėje ar tarptautinėje kino industrijoje.
„Subtitrų“ projektas siūlo prasmės ir vertimų ieškoti ne ekrano apačioje, o tarp eilučių: tarp herojų minčių persmelktos tylos ir prasmę sumaniai užmaskavusio siužetinio triukšmo. Kiek Jums svarbus kine kalbėjimas ir prasmės ieškojimas „tarp eilučių“?
Meniniame kino filme ne viską, ką norima pasakyti būtina parodyti. Tuo ir įdomus kinas, nes viskas – tai asmeninė interpretacija, kuri kelia diskusiją, klausimus ir skatina ieškoti atsakymų. Filmo peržiūros metu, nepriklausomai ar juosta yra trumpametražė ar ilgo metro – pagrindinę mintį kiekvienas supranta priklausomai nuo turimų socialinių ir kultūrinių patirčių.
Kaip vertinate filmų žiūrėjimo kultūrą Lietuvoje ir ką manote apie lietuvių santykį su lietuvišku kinu?
Kalbant apie visus kino filmus, kurie rodomi Lietuvoje – pasirinkimas yra milžiniškas ir galima patenkinti įvairaus žanro kino filmų žiūrovus, ir tai nėra blogai. Taip, galbūt didžiųjų kino centrų repertuaruose trūksta autorinio kino. Visgi, džiugu, jog Lietuvoje yra keli gurmaniško kino centrai bei vyksta įvairūs tarptautiniai kino festivaliai Lietuvoje. Manau, jog lietuviškas kinas nuolat kinta, galbūt kartu su kūrėjų kartomis, aktualijomis ar nagrinėjamomis temomis. Be abejonės, komercinis kinas dažniausiai lenkia autorinį pagal lankomumą, tačiau taip yra visur, gal pas mus tai jaučiasi labiau, nes Lietuva yra maža šalis.
„Subtitrų“ seansas „Romuvoje“ (Laisvės al. 54, Kaunas) vyks Birželio 9 d. 18 val. Filmai bus rodomi lietuvių kalba su angliškais subtitrais. Po peržiūros vyks diskusija su VDU lektoriumi, amerikiečiu Jaq Greenspon ir kūrėjų atstovu.
