Nors daugeliui gali atrodyti, jog praėjusioje dalyje aprašyta IX-ojo forto istorijos dalis, kurioje įtvirtinimai buvo naudojami kaip sunkiųjų darbų kalėjimas yra kraupi, tai menkniekis, palyginus su tuo, į ką šiai vietai buvo lemta pavirsti 1940 metais, kuomet Lietuva tapo Sovietų sąjungos dalimi.
Iki pat nacistinės Vokietijos puolimo po dviejų metų, forte įsikūrusi įstaiga veikė kaip savotiškas paskirstymo punktas – būtent čia iš tuometinės KGB būstinės A. Mickevičiaus gatvėje (Dabartinio tardymo izoliatoriaus) buvo siunčiami visi kaliniai, kurie turėjo būti išsiųsti į Sibirą. O tokių buvo apstu, nes šalia Kauno įsikūręs Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų liaudies komisariatas buvo vienintelė institucija, kuri veikė kaip persiuntimo punktas visoje Lietuvos teritorijoje.
1941-aisiais metais, Kauną perėmus vokiečiams, buvusiuose įtvirtinimuose buvo pradėta veikla, kuri fortui užtarnavo grėsmingą vardą. Mirties forto vardą. Ir nesunku suprasti kodėl – vos per dvejus metus, neoficialiais duomenimis čia mirė apie 50 tūkstančių žmonių. Kartu su Lietuvos teritorijoje gyvenusiais žmonėmis čia buvo sunaikinta daugybė žmonių atvežtų iš Lenkijos, Austrijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos ir pačios Vokietijos.
Tarp kitko, pabėgti buvo įmanoma ne tik iš prieš 20 metų čia veikusio kalėjimo – daugiau nei 60 kalinių šv. Kalėdų naktį įvykdė pabėgimą iš mirties stovyklos ir, kaip tuo metu atrodė, užsitikrino laisvę, tačiau kaip pasakojo IX-ojo forto muziejaus darbuotojas Vytautas Petrikėnas, realybė buvo kitokia.
„Vos ištrūkus iš forto, bėglių nuomonės išsiskyrė: vieni norėjo keliauti į miškus slapstytis nuo okupantų, galbūt prisidėti prie partizanų, kol kita dalis nutarė grįžti į Kauno getą esantį Vilijampolėje. Ironiška, bet karo pabaigos sulaukė būtent 11 kalinių, nusprendę grįžti į getą. Bėglius, kurie pasuko į miškus buvo nesunku rasti su pėdsekių pagalba, o kai kuriuos iš jų patys partizanai palaikė šnipais ir nukovė,“ – apie tokią liūdną baigtį pasakojo V. Petrikėnas.
Atminimo vieta čia liks ilgam
Paskutinis vieno iš žymiausių Kauno įtvirtinimų istorijos etapas prasidėjo jau gerokai po II-ojo Pasaulinio karo, kai 1958 metais, su čia kalėjusio A. Sniečkaus pagalba buvo nuspręsta įkurti Revoliucijos tautos muziejus. Jau mažiau nei po metų muziejus atvėrė duris ir pristatė ekspozicijas apie nacių įvykdytus nusikaltimus, masines žudynes.
Taip pat šiuo istorijos laikotarpiu iškilo ir milžiniškas monumentas, pastatytas masinių žudynių vietoje. Po daugiau nei 13 metų trukusių statybų ten atsirado paminklas nacizmo aukoms atminti, tačiau šiuo metu jis atspindi lietuvių tautos kovą, žūtį ir kėlimąsi.
Galiausiai, 1990 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę muziejus patyrė dar vieną mažą transformaciją – imta viešai kalbėti ir apie Sovietų valdžios darytus nusikaltimus bei represijas.
