Savaitgalį Kauno merginų socializacijos centre „Saulutė“ lankėsi budistai vienuoliai iš Pietų Korėjos – Bo Haeng (Kęstutis Marčiulynas) ir Won Bo Sunim (Vaida Urbonaitė).
Su probleminėmis paauglėmis, atvykusiomis čia pagyventi iš visos Lietuvos, vienuoliai diskutavo apie gyvenimą ir discipliną.
Kadangi, vadovaujantis LR įstatymais, merginų istorijų ir tapatybių atskleisti negalima, sudėliojome susitikimo turinį iš vienuolių pasakojimų.
Skirtinguose Pietų Korėjos budistų vienuolynuose jie gyvena jau 15 metų.
Iškart matyti, kad tai netipiniai praeiviai: dėvi pilkus apdarus, dengiančius kūną nuo galvos iki kojų, vadinamus „sun bok“, o jų galvos – plikut plikutėlės.
„Plaukai – tai prisirišimas“, – matydama į blizgančią galvą įsistebeilijusius smalsuolius romiai sudrausmina Won Bo Sunim (39 m.) ir priduria: „Pietų ir Rytų Azijos budistai vienuoliai visi nusiskuta plaukus, nes nori būti laisvi“.
Griežta disciplina
Won Bo Sunim pasakojimą pradeda atskleisdama, kad jos vienuolyno vienuoliai turi laikytis net 348 įžadų, tarp jų: neklausyti muzikos, nesilankyti spektakliuose, kituose pasilinksminimuose, nesipuošti ir kt.
Vienuolio dienos režimas irgi griežtai disciplinuotas: keliasi 3 ryto, miegoti eina 21 val. Atsikėlus laukia apeigos, giesmės, budistinė meditacija, paskui pusryčiai, darbas, vakare vėl meditacija ir giesmės. Tris mėnesius žiemą ir tiek pat vasarą jie po 10 val. per dieną medituoja.
Atvykėliai ragino visiems laikytis disciplinos gyvenime: ką nusprendei – tą ir padarai. Esą tuomet pasieksi, ką tik nori.
Atvedė egzistenciniai klausimai
Abu vienuoliai prasitarė, kad į vienuolystę atvedė sunkios patirtys ir niekur nerasti atsakymai į klausimus: Kas aš esu? Kur einu? Kokia gyvenimo prasmė?
Won Bo Sunim mamos neteko būdama 16 metų, tuomet liko viena. Bo Haeng (54 m.) tėvo neteko būdamas vos penkerių, o mamos – 17 m.
Moteris baigė istorijos mokytojos specialybę, bet ja nedirbo, o Bo Haeng tapo aktoriumi, režisieriumi, vaidino Kauno dramos teatre. Jis net turėjo šeimą ir vaikų, vėliau išsiskyrė, o sutikęs dvasinį mokytoją apsisprendė tapti vienuoliu ir išvyko į P. Korėją.
Mėgo bohemą
Susitikimo metu, probleminėms paauglėms vienuolis pasakojo apie savo nerimastingą jaunystę. Kai sulaukęs 17 m. jau nebeturėjo abiejų tėvų – būsimas vienuolis išėjo į „gatvės mokyklą”.
„Mes į gatvę taip išėjom, kad į Vitebsko rajoną niekas neįeidavo, turėdavo mokėti mokestį“, – prisimena Bo Haeng.
Sulaukęs 28 m. vyras mena gyvenęs bohemišką gyvenimą: „Būdavo „tūsovkė“ 25 val. per parą.“
Dabar pašnekovas pasakoja suvokiantis, kad girtas žmogus nėra normalus:
„Pats gėrimas – tai žmogaus nežinojimas, ką veikti su savo kūnu. Iš nevilties dažnas pagalvoja: išgers ir taps linksmiau. Bet tai tik bėgimas nuo savęs. Alkoholis daro iš mūsų zombius“, – aiškino vienuolis.
Vyras tuomet turėjo ilgus plaukus, džinsus, odinę striukę, vaidino teatre ir turėjo daug merginų.
„O tada viską palikau ir tapau vienuoliu“, – sakė Bo Haeng.
Kūnas – kaip mersedesas
Bo Haeng žmogaus kūną sulygino su mersedesu:
„Įsivaizduokit, vienas žmogus nusiperka mersedesą ir laiko jį namuose. Grįžta iš darbo, atidaro automobilio dureles ir atsisėda. Įjungia muziką, pasiklauso, pajungia sėdynės šilumą. Ech, kaip gera po darbo pasėdėti mersedese! Ir taip kasdien po 10 min. žmogus pasėdi ir eina namo. Iš ryto vėl tas pats: jis labai sunkiai dirba – kasa duobes, laukia kada baigsis darbas, o grįžęs namo vėl sėda į mersedesą. Ir taip 20 metų…
Tas žmogus niekad taip ir nesužinojo, kad tai automobilis. Ir kad jis skirtas važiavimui. Niekas jam to nepasakė. Juokinga? Tas pats ir su mūsų kūnu. Mes nežinom kam jis skirtas. Ir naudojam kaip tą mersedesą: nueiti į „tūsovkes“, pašvęst, pagert, parūkyt, pavartot narkotikų ir pan.
Bet esminis klausimas: ką veikti šitam gyvenime?!“, – retoriškai klausė vienuolis.
„Ir ar mes ne gyvuliukai? Valgom tik dėl savęs, kovojam dėl savo būvio ir išlikimo, kaip gyvuliai džiunglėse.“ – Sulygino Bo Haeng.
Laisvė – būti „čia ir dabar“
Pasak Bo Haeng, didžiausia laisvė yra, kai žmogus stiprus ir pasitikintis savimi, nežiūrint į kokią situaciją gyvenime papuola.
„Net kalėjime sėdint gali jaustis laisvas, net laisvesnis už esantį ne už grotų ir turintį penkis „Porsche“. Laisvė, tai ne daryti, ką nori, o būti 100 proc. pasitikinčiu savimi „čia ir dabar“, – sakė vienuolis.
Kalbėdamas apie fizinę jėgą, Bo Haeng teigė, kad apsiginti galima ne tik kumščiais, stipriausias tas, kuris ginasi savo žvilgsniu, dvasine stiprybe ir pasitikėjimu savimi.
Jis pasakojo apkeliavęs pasaulį ir supratęs, jog, kad ir kur benuvyktų, pasaulis atrodys toks, kokie esame mes patys – lyg veidrodinis atspindys.
„Pučia vėjas – lapas juda. Nebūkit tie lapai“, – išmintingai visiems linkėjo Bo Haeng.
Kauno merginų socializacijos centre „Saulutė“, kur tam tikrą laiką gyvena padūkusios paauglės, jie atvyko savanoriškos kauniečių iniciatyvos „Gėrio sodas“ kvietimu. Vienuoliai čia lankėsi neatlygintinai, kaip patys pakomentavo: „Tik iš meilės.“ Lietuvoje jie viešės iki lapkričio.
