Lietuvių premjerose Kaune – pasakojimai iš Suomijos archipelago

Organizatorių nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Pirmasis režisierės Albinos Griniūtės trumpametražis filmas „Našlaitynas“ festivalyje „Kino pavasaris“ pelnė geriausio lietuviško debiuto apdovanojimą. Šiemet ji grįžta į festivalį su pilno metro dokumentika „Ateljė „Rojaus drabužiai“, kuri yra pažintis su Suomijos archipelage gyvenančiais žmonėmis, jų mintimis ir pasakojimais, naktiniais drugeliais ir ypatingomis bulvėmis, džiaugsmais kasdienybėje ir santykiu su mirtimi.

Kaip atsidūrei šiose Suomijos salose ir kodėl nusprendei čia kurti filmą?

Prieš penkerius metus dalyvavau įdomiame projekte, skirtame Europos dokumentinio kino kūrėjams.Tuomet mes, skirtingų šalių atstovai, nedideliu laiveliu plaukiojom iš salos į salą ir kūrėm trumpus filmus apie vietinius žmones.

Tada sutikau ten gyvenančią moterį Helgę, kuri, nors ir nepateko į tuos mūsų kurtus filmus, man pasirodė labai įdomi. Mes pradėjome bendrauti: iš pradžių kalbėjomės telefonu, vėliau kelis kartus buvau ir nuvažiavusi pas ją. Pamažu gimė idėja kurti ten filmą. O vėliau susipažinau ir su kitais tų salų gyventojais… Taip viskas ir prasidėjo.

Kaip atradai savo filmo herojus?

Ten nuvykusi pažinojau tik tą vieną moterį, o visi kiti atsirado kažkaip savaime. Pavyzdžiui, vienu iš filmo herojų netikėtai tapo mūsų kaimynas. Vasarą su filmavimo komanda nuomavomės tokį vasarinį namelį, šalia kurio kiekvieną vakarą iš už krūmo pradėdavo sklisti neįprastai ryški šviesa, daug ryškesnė nei įprastos lempos. Galiausiai nusprendėm tiesiog nueiti susipažinti su tuo kaimynu. Pasirodo, jis jau penkiasdešimt metų kiekvieną vasaros naktį gaudo naktinius drugelius. Pradėjom jį filmuoti. Taip atsitiktinai vienas po kito atsirado ir kiti mūsų herojai.

„Ateljė „Rojaus drabužiai“ yra pirmasis tavo pilnametražis filmas. Ko išmokai iš šios patirties?

Išmokau tikrai daug, kiekvienas filmo veikėjas paliko savą antspaudą,. bet turbūt didžiausią įspūdį man paliko mūsų jauniausia herojė – vos penkiolikos metų paauglė Linda. Ji man yra vienas nuostabiausių kada nors sutiktų žmonių. Nors ir labai jauno amžiaus, Linda yra be galo brandus žmogus, su ja nepaprastai gera bendrauti. Saloje kartu su Linda gyvena tiek mažai žmonių, kad ten net nėra mokyklos, todėl jai tenka pamokas lankyti didesnėje saloje, kur mes ją ir sutikom. Bendraudama su Linda l jaučiau, kad žmogus užaugęs kitokioje aplinkoje: gamtoje, mažoje bendruomenėje. Ji yra labai atviras ir nesugadintas žmogus.

Ne mažiau įdomi ir mūsų pagrindinė herojė Helbė. Ji mano, jog vienintelė Sumijoj siuva specialius laidojimo drabužius ir yra labai susidomėjusi savo veikla. Pasak jos, Suomijos visuomenė yra labai atitolusi nuo dvasinių dalykų, žmonės nelinkę mąstyti apie mirtį. O ji nori, kad žmonės nepamirštų apie tai pagalvoti: ne tiek apie pačią mirtį, kiek apie tai, kas po jos, apie savo tęstinumą, dalykus, kuriuos dauguma yra pamiršę.

Ką Lietuvos žiūrovai gali atrasti šiame filme?

Lietuviai dažnai žino tik žemyninę Suomiją: visi žino Helsinkį, Laplandiją, žino, kur gyvena Kalėdų Senis. Tačiau tą salyną, manau, pažįsta tikrai nedaug kas. Visų pirma filmas leis atrasti naują, įdomią vietą.

O tai, apie ką kalbama filme, manau, aktualu ne tik lietuviam, nes tai –universalios temos, kurioms mūsų šiuolaikinis gyvenimas dažnai nepalieka vietos. O šiuo filmu mes norim žmogų truputėlį sustabdyti ir leisti jam tiesiog pabūti su tais veikėjais, jų mintimis.

Kam rekomenduotum jį pažiūrėti?

Galėčiau pasakyti, kad filmas tiks žmogui, kuris mėgsta poetinę dokumentiką, bet, manau, kad tai nebūtų teisinga. Juk kartais žmogus ateina net nežinodamas, ko tikėtis, tačiau pataiko į tokį filmą ir atranda, kažką sau: naujas mintis, netikėtus estetinius ar tematinius dalykus, kurie jam yra artimi. Tad į filmą kviečiu visus.

Kokia žiūrovo reakcija tau pačiai būtų mieliausias komplimentas?

Kai aš sukūriau savo pirmąjį trumpametražį dokumentinį filmą „Našlaitynas“, jis buvo nominuotas Sheffield dokumentinio kino festivalyje geriausio studentiško filmo kategorijoje. Tai – džiulis festivalis: daugybė filmų, masė žmonių. Mano filmą pristatė kartu su kitų septynių režisierių darbais. Kitą dieną mieste prie manęs netikėtai priėjo mergina. Ji mane atpažino, pasidžiaugė, kad matė mano filmą, ir jis jai be galo patiko.

Tai buvo vienas netikėčiausių ir smagiausių dalykų, kuris man kada nors yra nutikęs. Jeigu žmogus dar kitą dieną galvoja apie mano filmą, prisimena jį, tai jaučiuosi kaip gavusi labai didelį ir svarbų apdovanojimą. Tad geriausias komplimentas būtų, jeigu žmogus apie filmą pagalvotų ir kitą dieną, galbūt dar po kurio laiko prisimintų – tuomet mano tikslas būtų pasiektas.

Filmas Ateljė „Rojaus drabužiai“ bus rodomas rytoj (šeštadienį) 12:15 „Forum Cinemas“ Kaune. Seansą pristatys juostos režisierė Albina Griniūtė bei operatorius Saulius Lukoševičius.

2 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Kauno tinklininkės iškovojo kelialapį į Baltijos tinklinio čempionato finalo ketverto turnyrą

Kurį laiką Šančiuose gulėjusius šiukšlių kalnus ėmė tvarkyti tik po kauniečių pasipiktinimo

Išbandyta: geriausia apsauga nuo netikėto susidūrimo su „trikoju“

Kas antras lietuvis mano, jog 870 eurų atlyginimas yra per mažas

Apklausa: daugiau nei trečdalis vairuotojų viršija greitį - pristabdo tik prie matuoklių

Paaiškino, kodėl renkami jūsų asmeniniai duomenys bei kaip juos apsaugoti

Išnuomoti būstą Kaune nebėra paprasta, bet čia – pelningiau nei Vilniuje

Išskirtinis interviu su legendine latvių grupe: mus vadino vaikais, žaidžiančiais smėlio dėžėje (foto)

Reido metu pagavo ne tik neblaivius vairuotojus: važiavo su vasarinėmis padangomis

Advokatė atsako: ar rangovas turi pašalinti statinio defektus be rangos sutarties?