„Lietuvos nepriklausomybę apgynė kariai savanoriai“, – prisimindamas istorinius įvykius teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) emeritas, Valstybinės premijos laureatas Romualdas Baltrušis, kurio tėvas Stasys Baltrušis 1919-1920 metais už šalies laisvę kovojo 10 tūkst. savanorių gretose.
[galerija kiek=”4″]
Ilgamečiam KTU Organinės chemijos katedros vedėjui ir profesoriui R. Baltrušiui gegužės 1-ąją sukaks 90 metų, tačiau tėvo Stasio Baltrušio pasakojimus apie savanorių žygius, pastangas išsaugoti šalies nepriklausomybę bei Vasario 16-osios minėjimą atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir, slapta, – okupacijos metais, mokslininkas prisimena geriau, nei vakar buvusią dieną.
– Kada ir kaip jūsų tėvas tapo kariu savanoriu?, – paklausėme R. Baltrušio.
– Mano tėvas Stasys Baltrušis (g. 1893 m.), kilęs iš Veiverių valsčiaus, į Lietuvos kariuomenės savanorių gretas įstojo Marijampolėje 1919 m. kovo 3 dieną, kai jam buvo 26 metai. Tapęs savanoriu buvo priskirtas prie Veiverių komendantūros, kur komendantu buvo generolas Kazys Skučas. Tėvas ėjo karo valdininko, t.y. intendantūros karininko, pareigas.
Tuo metu šalies nepriklausomybės gynėjai buvo vadinami Lietuvos savanoriais-kūrėjais. Karinės uniformos, kuriomis vyrus aprūpino Amerikos lietuviai, buvo visiems vienodos, be išskirtinio ženklinimo, o iš pradžių ir be kariškų sagų.
Tėvas pasakojo, kad jam atkeliavo trys „čemodanai“: viename buvo kariniai batai, kitame uniforma, o trečiame skutimosi reikmenys. Vieną iš jų su autentišku užrašu „Karo valdininkas Stasys Baltrušis“ pavyko išsaugoti iki šiol.
– Kaip tauta reagavo į buriamą savanorių kariuomenę? Kas ją sudarė?
– Kai 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas, sujudo visi žmonės. Tuo metu į šalies laisvę kėsinosi trys skirtingos jėgos: bolševikinė Rusija, kaizerinė Vokietija ir Lenkija.
Į tuometinės Lietuvos Vyriausybės atsišaukimą atsiliepė virš 10 tūkst. savanorių, kurie šalies mastu sudarė kariuomenės pagrindą. Didžioji dalis karių savanorių buvo Lietuvos ūkininkų vaikai, tapę eiliniais, o labiau išsimokslinę jaunuoliai buvo paskiriami karininkais. Kovoti ėjo net paskutiniųjų gimnazijų klasių gimnazistai. Šios savanorių pajėgos buvo Lietuvos kariuomenės pradžia.
1919 metais mano tėvui teko susidurti su artėjančia Raudonąja armija, kuri veržėsi nuo Alytaus ir norėjo persikelti per Nemuną. Jis pasakojo, kad tuo metu beveik tris paras teko išbūti apkasuose, kur vanduo siekė kelius.
– Kaip susiklostė jūsų tėvo gyvenimas, pasibaigus Nepriklausomybės kovoms?
– Prieš nepriklausomybės paskelbimą, mano tėvas mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, kurią baigė 1914 metais. Pasibaigus laisvės kovoms, 1927 metais tėvas buvo paskirtas „atsargos“ mokytoju ir pusę metų dirbo Rokiškio apskrityje. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį buvo perkeltas į Ukmergę, kur mokytojavo ir buvo miesto savivaldybės nariu.
Jo pastangomis Ukmergėje buvo pastatyta nauja mokykla, pavadinta Ukmergės pradžios mokykla Nr. 1., kurios vedėjas buvo mano tėvas. Šią mokyklą, nors ir eksternu (R. Baltrušiui buvo diagnozuota kaulų tuberkuliozė, dėl kurios jis negalėjo vaikščioti, – aut. past.), baigiau ir aš.
Mano tėvas Stasys Baltrušis buvo patriotas, tautininkas, kuris visuomet veikė visuomenės labui. Rusijai okupavus Lietuvą, jis išėjo iš mokyklos ir kurį laiką dirbo Ukmergės gimnazijoje. Tėvas dirbo ir Kaune: buvo gavęs pradžios mokytojo vietą Vilniaus gatvėje, priešais Kauno arkikatedrą baziliką tuo metu veikusioje mokykloje, o taip pat mokė gimnazistus gimtosios kalbos lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ įkurtoje ir iki šiol veikiančioje gimnazijoje.
Iki pat mirties dirbo Kauno mokytojų seminarijoje, kur dėstė mokymų metodikas. Iš 57-erių savo gyvenimo metų 6 metus ir 300 dienų tarnavo Lietuvos kariuomenėje.
– Kaip Lietuvos valstybės atkūrimo diena buvo minima, kai dar buvote moksleivis?
– Kai buvau moksleivis, Ukmergėje vasario 16-ąją vykdavo iškilmingos pirmojo Gedimino pėstininkų pulko rikiuotės, į minėjimus susirinkdavo labai daug žmonių. Ukmergės gimnazijoje Lietuvos Valstybės atkūrimo diena buvo didelė šventė, kasmet minima didelėje ir labai gražiai įrengtoje salėje.
1939 m. į šį miestą atvykęs Lietuvos valstybinis teatras (dabar – Nacionalinis Lietuvos operos ir baleto teatras), gimnazijos salėje pasirodė su Dž. Verdžio opera „Traviata“. Pagrindinę partiją atliko vienas žymiausių Lietuvos tenorų Kipras Petrauskas.
– Kaip Vasario 16-oji buvo minima jūsų šeimoje?
– Tėvas ne tik savo paties vaikams, bet ir moksleiviams visada skiepijo Tėvynės meilę, patriotiškumą. Savo auklėtiniams jis dažnai pasakodavo apie savanorių žygius, Nepriklausomybės kovas. Vienas jo mokinių buvo dvasininkas, politinis veikėjas, karo kapelionas Alfonsas Svarinskas.
Okupacijos metais niekas nepasikeitė – minėjome Vasario 16-ąją, bet slapta. Tėtis pasidalindavo prisiminimais apie nepriklausomybės kovų laikus, valstybės kūrimą, darbo mokykloje metus, tėvą aplankydavo jo draugai, buvę savanoriai.
– Ar jums teko pažinti daugiau tėvo bendražygių?
– Tiesą sakant, 25-erius metus teko dirbti vieno iš savanorių kabinete. Tai buvo pulkininkas Juozas Vėbra, baigęs chemijos mokslus Prancūzijoje ir karo mokslus Lietuvoje, kur jis buvo pirmos laidos karininkas. Jo pastangomis buvo pastatytas dabartinis KTU Cheminės technologijos fakultetas.
1940 metais J. Vėbra, padedamas bendraminčių, sukūrė slaptą organizaciją ir gamino ginklus, daugiausiai sprogstamąsias medžiagas. 1945 m. jis buvo priverstas pasitraukti į Vakarus.
Juozą Vėbrą, išvykusį į Ameriką, ir į Lietuvą grįžusį 1991 metais, pasitikau tame pačiame fakultete, kur kartu dirbome. Vos įžengęs į savo senąjį kabinetą, J. Vėbra pasakė: „Rašomasis stalas ne tas“, – taip gerai buvo viską įsiminęs.
– Kauno technologijos universiteto, kuriame dirbote ilgus metus, pirmtakas yra 1922 m. vasario 16 d. įkurtas Lietuvos universitetas. Ar jūsų tėvui S. Baltrušiui teko jame lankytis?
– Lietuvos universitetas buvo įkurtas tuometinės Lietuvos šviesuomenės ir inteligentijos įsteigtų Aukštųjų kursų pagrindu. Atsikūrus Lietuvos valstybei ir siekiant, kad ji būtų pripažinta pasaulio mastu, šaliai reikėjo aukštosios mokyklos. Mano tėvas šiuose kursuose, vėliau išaugusiuose į Universitetą, kurį laiką lankė teisės paskaitas.
– Kaip tais laikais studentija minėjo Vasario 16-ąją?
– Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse studentai organizuodavo dideles eisenas miesto gatvėmis su fakelais. Vasario 16-ąją buvo minima ne tik ši valstybinė šventė, bet ir Universiteto sukaktuvės. Minėjimuose dalyvaudavo Latvijos, Estijos, Švedijos studentų atstovai.
Štai trejų metų Universiteto gyvavimo metines pažymėjo iškilmingas posėdis, kurio metu pranešimus skaitė rektorius P. Bučnys ir garbūs profesoriai A. Purėnas, Z. Žemaitis bei M. Biržiška.
– 42-ejus savo gyvenimo metus paskyrėte darbui Universitete. Kaip Lietuvos valstybės atkūrimo dieną akademinė bendruomenė minėjo okupacijos metais ir po 1990-ųjų?
– Sovietinės okupacijos metais žmonės buvo įbauginti – už Vasario 16-osios minėjimą galėjo grėsti kalėjimas ar net tremtis. Pamenu, jog ypatingai moterys tą dieną turėjo saugotis, kad neateitų į darbą su nauju papuošalu ar puošniau apsirengusios, nes kas nors galėjo įtarti valstybinės šventės minėjimu.
Net ir suvaržymų, persekiojimų, draudimų laikais, pogrindis visada buvo gyvas. Žmonės aukojosi, rizikavo tam, kad ši Lietuvos valstybinė šventė nebūtų pamiršta ir kasmet minima.
Pirmaisiais šalies nepriklausomybės atgavimo metais, kol žmonės dar nebuvo įsidrąsinę, ne kartą buvau pirmasis pradėjęs giedoti Lietuvos himną įvairiuose renginiuose. Kasmet dalyvaudavau Vasario 16-osios minėjimuose, kurie visada vykdavo Karo muziejaus sodelyje, o vienais metais, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos proga, esu skaitęs paskaitą KTU.
– Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms Vasario 16-osios proga?
– Linkiu visada nešiotis meilę Lietuvai savo širdyse ir nepamiršti, kad Tėvynė – vienintelis kampelis ant Žemės rutulio, kur sava kalba, šventės, tradicijos ir istorija, dėl kurių išsaugojimo pasiaukodami kovojo mūsų protėviai.
