VI-asis fortas XIX a. pabaigoje buvo pastatytas siekiant užtikrinti saugumą geležinkelio tuneliui bei užkirsti kelią priešui persikelti per Nemuną ties Žiežmariais ir taip apsupti miestą, tačiau nuo tarpukario šis statinys didelę dalį laiko buvo kalėjimu.
Dėl forto užimamos strateginės pozicijos, įtvirtinimams buvo negailėta lėšų: jie turėjo sustiprintą užnugarį bei galėjo talpinti daugiau pabūklų, tačiau miesto šturmo metu ši vieta atliko labiau psichologinį vaidmenį – tai buvo paskutinė atsitraukusi Kauno tvirtovės dalis, kurioje taip pat veikė ir atsitraukiančios tvirtovės štabas.
Karo kalėjimo metai
1921-ais metais forto pastatai buvo paversti į karo kalėjimą. Čia už padarytus nusižengimus buvo kalinami kariai, karininkai ir karo valdininkai, tačiau istoriko bei VŠĮ „Karo paveldo centras“ vadovo Vladimiro Orlovo žodžiais, įtvirtinimuose vyko ir įprastas kariuomenės gyvenimas.
„Čia kariai mokėsi skaityti ir rašyti, tobulino karinius gebėjimus, užsiimdavo įvairiais amatais, dirbo namų ūkio ir kitus darbus. Tiesa, šiame kalėjime buvo taip pat apribojama tam tikra veikla: nebuvo galima dainuoti, lošti kortomis, rūkyti, vartoti alkoholinius gėrimus, kelti triukšmą ir vaikščioti iš vienos kameros į kitą.
„Tiesa, karo kalėjimo prižiūrėtojais pradžioje buvo iš kitų dalinių komandiruoti kariai, todėl dažniausiai jie patys nepasižymėjo pačia geriausia reputacija. Pavyzdžiui, 1922 m. komandos eil. Liudas Randys, suimtųjų kameros prižiūrėtojas, pasišalino į Petrašiūnų kaimą ir ten nupirko du butelius degtinės suimtiems kariams“, – sakė istorikas.
Pačios kalėjimo kameros priminė esančias IX-ajame forte: tai tebuvo kareivinių dalys atskirtos grotomis. Kalintieji patalpose turėdavo tik lovą, patalynę bei drabužių. Visi nusižengę galiojančioms taisyklėms buvo siunčiami į karcerį, kuris buvo įrengtas šulinio ertmėje. Tai maža, tamsi ir drėgna ertmė, kurioje dėl ten esančių sąlygų bei vandens, lašančio iš viršaus kariai per kelias valandas tapdavo permirkę.
Kiek šeimininkų – tiek ir paskirčių
Antrojo pasaulinio karo metu įtvirtinimai ėjo iš rankų į rankas kiekvieną kartą keisdami ir savo paskirtį. Per pirmąją sovietinę okupaciją VI-ajame forte buvo numatyta 11-osios armijos štabo dislokacijos vieta karo atveju, tačiau SSRS pralaimėjus pirmuosius mūšius Kauną užėmė nacistinės Vokietijos kariuomenė.
Jau 1941 m. rugsėjį Kaune buvo įkurta belaisvių stovykla „Štalag #336“, kurios vienas iš padalinių buvo ir VI-ajame forte. Daugiausiai kalinių šioje stovykloje ir buvo 1941 metais, kuomet belaisvių skaičius galėjo siekti 12 tūkstančių žmonių. Tiesa, šiuose įtvirtinimuose daugiausiai kalėjo rusų tautybės žmonės, nes kitataučiai buvo pervedami į kitas stovyklas: Šiauliuose veikė turkistaniečių stovykla, o žydai, komunistai ir politiniai darbuotojai buvo perkeliami į devintąjį „mirties“ fortą. Per du VI-ajame forte įvykusius pabėgimus 1942 ir 1943 metais išsigelbėjo daugiau nei 450 belaisvių, tačiau palyginus šį skaičių su šiuose įtvirtinimuose žuvusiųjų skaičiumi, tai tėra tik labai maža dalis.
Kiek vėliau fortas buvo panaudotas paliktos vokiečių ginkluotės bei šovinių laikymui. Taipogi, prieigose buvo suversti ir sovietų nurašyti nebereikalingi sprogmenys. Pasak istoriko Vladimiro Orlovo, dalis jų pateko į šulinius, kur guli iki šiol. Tik paskutiniojo SSRS dešimtmečio metu buvo pradėta baimintis savaiminės sprogmenų detonacijos, todėl buvo inicijuota forto valymo akcija ir nemaža dalis sprogmenų buvo išgabenta ir susprogdinta poligonuose. Būtent šią „valymo“ akciją taip pat galite pamatyti nuotraukų galerijoje.
Forto ateitis – miglota, tačiau vilčių yra
2008-ais metais Krašto apsaugos ministerija kartu su Kauno savivaldybe paskelbė apie planus, šiame forte steigti karo technikos muziejų, tačiau šių planų virtimo realybe, net praėjus septyniems metams, dar teks palaukti. Tiesa, Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas teigė, jog nuo tada, kai fortas buvo perduotas savivaldybei, padaryta labai daug.
„Jau 2014 m. buvo pradėtas rengti forto restauravimo ir pritaikymo visuomenės poreikiams techninis projektas, kuris buvo užbaigtas 2015 m. pabaigoje ir jame jau yra numatytas visų statinių restauravimas bei teritorijos sutvarkymas. Šiuo metu laukiame Kultūros ministerijos skelbiamo konkurso dėl ES struktūrinių fondų lėšų kultūros paveldo objektų tvarkymui“, – pasakojo Saulius Rimas.
Pasak jo, suprantama, jog savivaldybei taip pat reikės skirti lėšų šio objekto prikėlimui, tačiau naujajame biudžete tai jau yra numatyta. Saulius Rimas taip pat užsiminė, jog ekspertai, parengę VI-ojo forto pritaikymo galimybių studiją konstatavo, kad pritaikant fortą visuomenės poreikiams nevertėtų apsiriboti tik muziejine funkcija. Jų nuomone, dauguma žmonių į tą patį muziejų užsuka tik kartą ar du per visą savo gyvenimą, todėl šio objekto gyvybingumą užtikrintų tai, jei čia be Vytauto Didžiojo karo muziejaus karo technikos ekspozicijos vyktų įvairūs masiniai renginiai, koncertai po atviru dangumi, o dalyje forto statinių būtų vykdoma komercinė veikla.
