V-asis fortas, pastatytas ant Kauno marių kranto, taip pat turi unikalų likimą, kuriuo išsiskiria iš kitų tvirtovės statinių.
Šį gynybinį kompleksą Kauno tvirtovės vadovybė įsakė statyti tuo pačiu metu, kaip ir likusiuosius fortus, kurie kartu sudarė bendrą apsaugos žiedą, juosiantį visą Kauną. Tačiau dėl sudėtingų reljefo sąlygų, šio forto projektą teko pritaikyti prie esamų gamtinių ypatybių. Būtent šis forto pritaikymas, papildomos artilerijos baterijos priskyrimas bei sudėtinga drenažinė sistema lėmė, jog šis kompleksas buvo brangiausia tvirtovės dalis, kainavusi daugiau nei 500 tūkst. rublių, kai septyniems fortams bei devyniems artilerijos įtvirtinimams buvo išleista apie 3 mln. rublių.
Pirmojo pasaulinio karo metu įtvirtinimams atlaikyti daug smūgių neteko – puolanti Vokietijos kariuomenė koncentravo puolimą ties pirmaisiais trimis fortais. Tiesa, pasak istoriko bei Kauno septintojo forto direktoriaus Vladimiro Orlovo, atsitraukianti šių įtvirtinimų įgula neturėjo galimybių iš jo išgabenti pabūklų, todėl buvo priimtas sprendimas iš jų išimti spynas, be kurių šaudymas yra neįmanomas, ir jas sumesti į greta esančius šulinius, kur, pasak istoriko, jos tikriausiai guli iki šiol.
1943-iais metais, Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, forte nugriaudėjo milžiniškas sprogimas, kurio metu iš centrinio koridoriaus ir dviejų šalia buvusių šovinių sandėlių liko tik duobė. Deja, šis įvykis kelia daugiau klausimų, nei atsakymų. Tuometinė Sovietų sąjungos spauda skelbė, kad išpuolį atliko Kauno geto antifašistinė organizacija, tačiau ši informacija nėra užtikrinta, o taip pat neaišku, ką vokiečiai galėjo laikyti šiame forte, kas galėtų sukelti tokį didelį sprogimą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę fortas atiteko valstybei, o pasitikėjimo teise įtvirtinimus leista valdyti VĮ „Turto bankas“. Ši įstaiga atstovauja Lietuvos Respubliką bei gali sudarinėti objektų pirkimo-pardavimo sutartis bei nuomoti statinius, jei yra poreikis.
Būtent tokiomis sąlygomis į forto prieigas atsikraustė dažasvydžio klubas „Legionas“, kurie reguliariai naudoja V-ąjį fortą savo reikmėms. Nors ir valstybės saugomame kultūros paveldo objekte jų teisiškai nėra, vaivorykštės spalvomis nusėtos sienos, bei dažų rutuliukų pilnos grindys įrodo visiškai kitą scenarijų. Ar ši vieta tinkama dažasvydžiui – spręskite patys.
