Trys tūkstančiai „patrankų mėsos“ kasmet ir tai tik iš tų, kurie nesugebės patekti į gausių išimčių ratą.Tai yra Tėvynę gins ir aukosis tik „runkelių“ vaikai.
Sakau aukosis todėl, kad per devynis mėnesius neįmanoma paruošti šauktinius taip, kad jie būtų pasiruošę išgyventi ir nežūtų pirmosiomis dienomis patekę į kovinių veiksmų mėsmalę.
Sovietinėje kariuomenėje tam buvo skiriama du, o laivyne, kur sudėtingesnės sąlygos, netgi trys metai „juodo“ paruošiamojo darbo. Tačiau ir per šiuos ilgus privalomosios sovietinės karo tarnybos metus karinių ekspertų vertinimu pasiruošimas būdavo nepilnavertis.
Tėvynę reikia ginti visiems- vienareikšmiškai. Tačiau nuo to ir pradėkime, kad įstatyme nebūtų jokių išlygų. Jeigu tinkama sveikata – tai ir atlik savo prievolę Tėvynei nepriklausomai nuo to ar tu „runkelio“ , ar ministro vaikas.
Antra, jei jau atsisakom profesionalios kariuomenės, tai šauktiniai turi tarnauti tokį laiką per kurį juos būtų galima realiai paruošti koviniams veiksmams, o ne įmesti į karo mėsmalę, kurioje jie taps tik patrankų mėsa .
Aišku galima ir greičiau. Antrojo pasaulinio karo metais kovodami su fašizmu rusai sugebėdavo per savaitę laiko paruošti netgi lakūnus, tačiau statistika negailestinga, devyniasdešimt procentų jų žūdavo jau pirmame mūšyje. Taip greitai paruoštų karių lavonų ne vieną ir ne du parskraidinau pilotuodamas malūnsparnį Afganistane.
Manau, valstybėje turi būti aiškiai suformuota valstybės gynimo strategija nepriklausomai nuo geopolitinės situacijos. Nes ji (geopolitinė situacija) kaip ir viskas gyvenime yra dinamiška, nuolat keičiasi ir jeigu mes prie jos kas kaskart derinsime Lietuvos gynybos strategiją vietoje aiškių gairių gausim chaosą.
Šiandien Tėvynė pavojuje- rusai puola, o rytoj gali būti kiniečiai ar Talibano kariuomenė ir priklausomai nuo galimo priešo mes nuolat spręsim kiek žmonių, kurį laiką ir kokioje šauktinių ar profesionalioje kariuomenėje tarnaus.
Mano nuomone , nereikia išradinėti dviračio, jis jau seniai važiuoja.
Puikų valstybės gynimo modelį turi šveicarai, kurioje kiekvienas šalies gyventojas yra gynėjas. Jei jis (šveicariškas modelis) mums yra „per minkštas“ galime rinktis „kietesnį“, izrailietiškąjį modelį, kuriame nėra jokių išlygų ir automatą į rankas ima visi nepriklausomai nuo padėties, išsilavinimo, lyties ar turto.
Tėvynę reikia ginti ir mylėti visiems ir tos prievolės negalime primesti tik tiems iš kurių kiekvienais metais bus pasirinkta trys tūkstančiai žmonių nepatenkančių į gausių išimčių ratą.
Dr. Gintautas Labanauskas
