„Kas vyksta Kaune“ redakciją pasiekė istorija, kuria kaunietė mama pasakoja apie neįkainojamą patirtį, kurią ji ir kiti šeimos nariai gavo. Tai istorija, kuomet kauniečių šeimoje apsigyveno moksleivis iš Vengrijos, į Lietuvą atvykęs pagal mainų programą.
Pasaulis mažėja sulig kiekviena diena – svajonės apie keliones į tolimiausius kraštus persikėlė į realybę, o mokslai, studijos ir stažuotės užsienyje vis labiau prieinamos. Ne paslaptis, kad darbdaviai mieliau žvalgosi į tarpkultūrinę patirtį turinčius darbuotojus, o ir žmonės vis dažniau suklusta išgirdę pasakojimą apie mokymosi patirtį, įgytą svetur. Dėl to tėvai skatina vaikus rinktis mokslus užsienyje ar ieškoti alternatyvių galimybių įgyti patirties kitose šalyse. Ar būtina krautis lagaminą ir keliauti kuo toliau nuo Lietuvos tam, kad galėtum įgyti tarptautinės patirties? Į šį klausimą atsako kosmopolitiška, veikli mama Eglė Žiemienė, kuri ne tik užaugino savo vaikus, tačiau net metams laiko tapo tarsi mama į Lietuvą atvykusiam mainų moksleiviui iš užsienio.
Prašom išklausyti ir „nesugadinti“ man gyvenimo
Eglė Žiemienė noriai pasakoja, kas lėmė apsisprendimą bendradarbiauti su „YFU Lietuva“, tarptautinių jaunimo mainų organizacija. Moteris leido savo dukrai išvykti į mainus, o vėliau nedvejodama priėmė moksleivį iš Vengrijos į savo šeimą Kaune. „2006m.,16-os metų dukra Ada, būdama 9 klasėje, mus, savo tėvelius, pasikvietė rimtam pokalbiui. Ada drąsiai pareiškė: „Prašom mane išklausyti ir „nesugadinti“ man gyvenimo“. Nedvejojusi išrėžė: „Jums teks važiuoti į Vilnių, į tokią „YFU“ organizaciją. Jei gerai pasirodysite, mane išleis metams mokytis prancūzų kalbos“.
Mama Eglė neslepia, kad jos dukra tryško paauglišku maksimalizmu. Tai privertė nuogąstauti, nes Ada mokykloje nesimokė prancūzų kalbos, kurią buvo užsibrėžusi išmokti svetur. „Jos ryžtas pamatyti pasaulį buvo toks stiprus, kad ilgai nedvejojome ir nuvykome į pokalbį su „YFU“ savanoriais. Tokiu būdu Ada dešimtą klasę lietuviškoje mokykloje išmainė į įvairiakultūrę mokyklą Briuselyje ir apsigyveno prancūzakalbėje šeimoje. Negaliu slėpti – mums, Ados tėvams, pasilikus Lietuvoje, nebuvo lengva. Tokią patirtį labai dažnai prisimindavau, kai šeimoje apsigyveno „mainų“ vaikas.
Lemtingas apsisprendimas
Po kurio laiko Eglė Žiemienė sulaukė organizacijos „YFU“ vadovo Aivaro Markevičiaus skambučio. „Visiškai netikėtai gavau pasiūlymą priimti mainų moksleivį į savo šeimą. Žinoma, reikėjo šiek tiek laiko pasitarimui su šeima ir lemtingam apsisprendimui“. Eglė neslepia, kad visgi ilgų svarstymų nebuvo, nes namiškiai ėmė džiūgauti vien nuo minties apie naują šeimos narį. E.Žiemienės šeima buvo gavusi dviejų vaikinų anketas. Vengras Tibor atsiuntė elektroninį laišką, kuriame paminėjo, kad savo šeimoje turi du šunis – Eglės šeimynoje taip pat buvo augintinių, dėl to kilo mintis, kad ir atvykėliui neturėtų kilti problemų su gyvūnais. Prie laiško buvo prisegtas ir trumpas video filmukas. „Video įraše Tibor atskleidė savo gabumus krepšiniui, prisistatydamas kylančia krepšinio žvaigžde Vengrijoje. Mano vyras prisiminė, kad Kauno „Žalgiryje“ yra žaidęs vengras, tai sukėlė malonias asociacijas“.
Kitą laišką Žiemienių šeima gavo iš 18-mečio belgo. Laiškas pasirodė itin nuoširdus, nes buvo parašytas ranka. Vaikinas pasakojo, kad jau baigė mokyklą Belgijoje ir nori pažinti Lietuvą. „Pamenu, tuo metu dukra juokavo, kad nebūtų jokių problemų, jeigu netyčia užtruktų ir bare – juk jau pilnametis. Apsispręsti buvo ganėtinai sunku, nors gavome tik du laiškus, norėjosi pakviesti abu. Visgi viskas išsisprendė kone savaime, nes vaikiną iš Belgijos sutiko globoti šeima iš Vilniaus, o Tibor, kurį vėliau vadinome jam priimtinu trumpiniu Tibi, atvažiavo pas mus į Kauną“.
Eglė Žiemienė atvirauja likusi nustebinta „YFU“ atrinktais vaikais: arba organizacija moka atrinkti mainams tokius nepaprastus vaikus, ar labai ypatingi vaikai nori atkeliauti pažinti Lietuvą. „Reikia pripažinti, kad ne kiekvienas jaunas žmogus norėtų atvykti mokytis į tokią mažą šalį, turinčią labai sudėtingą kalbą. Mūsų vengras Tibor buvo nuostabus nuo pirmos dienos, be galo šiltas žmogus – pirmą kartą susitikęs su žmogumi sveikindavosi plačiai šypsodamasis ir apsikabindamas. Mūsų šeimai buvo tikras iššūkis, kokiu būdu susiraukusiems lietuviams paaiškinti tokį vengro būdą. Tuo metu suvokėme, kad šiam vaikui taip pat reikia „nesugadinti gyvenimo“ patirties būnant Lietuvoje, patiems stengiantis mokytis ir pažinti“.
Stereotipiniai nuogąstavimai
Šeimos dažnai būgštauja dėl galimų sunkumų: kultūrinių skirtumų, kalbos barjero, didelės atsakomybės, galimų papildomų išlaidų. Tačiau šiuo atveju viskas buvo priešingai. Eglė pasakoja, kad jų metai su Tibi buvo ypatingi, nesudėtingi. „Visi supratom savo pareigas – kas ir kada turi eiti į mokyklą ir treniruotes, kas dažnai turi vakarais ilgai dirbti, kada baigiasi paauglių gimtadieniai, kad tėvai taip pat kartais nori atostogauti be vaikų ir begalė kitų. Viskas vyko taip, kaip bet kurioje kitoje šeimoje, auginančioje vaikus. Tik galbūt nerimaudami prašydavome paskambinti, jei žadėjo užtrukti vakare, ar klausėme, kodėl neina į pirmą pamoką. Tačiau labai džiaugėmės, kad mums išvykus į kasmetines atostogas, Tibi puikiai susitvarkė namuose likęs vienas, o jo atsakingas požiūris lankyti varginančias krepšinio treniruotes retkarčiais net stebindavo“.
Vengrui nemažą įspūdį paliko mūsų gražūs miestai – Vilnius, Kauna, Klaipėda, o kultūriniai skirtumai bei keistenybės (pavyzdžiui, Žiemienių šeimoje įprastas silkių valgymas ar pomėgis rinkti grybus miške itin anksti) jaunam žmogui gali būti neįkainojama patirtis ir prilygti kone nuotykiui. Dėl šios priežasties buvo stengiamasi, kuo daugiau visko parodyti. „Kuomet aš abejodavau, ar eilinis aktyviai organizuotas savaitgalis jam tikrai patiks, klausdavau nuomonės savo vaikų. Jie visada primindavo, kad būdavo išties smagu, bet jaunam žmogui bendravimo su draugais, bendraamžiais taip pat nereikia pamiršti. Dėl papildomų išlaidų priėmus mainų moksleivį viskas buvo taip pat, kaip ir auginant savus vaikus – ne viskas yra galima, ne viskas yra įperkama, bet juk tai nėra svarbiausia. Šiuo atveju čia niekas nesikeičia.
Saviti džiaugsmai
E.Žiemienės teigimu, Tibi su pasididžiavimu net ir šiandien kalba, kad lietuvių kalba yra jau trečia jo išmokta užsienio kalba. Į Lietuvą atvykę vaikai iš užsienio tikrai patiria nemažą kultūrinį šoką, patekę į lietuviškai kalbančią aplinką pradedant šeima, su kuria gyvens, bendravimu mokykloje, baigiant kelionėmis autobusu ir t.t. Tuomet visai netikėtai galima suprasti, kad mes stokojame viešos informacijos, vietovių nuorodų pavyzdžiui daugeliui suprantama anglų kalba ar galimybės kiekvieno praeivio paprašyti pagalbos kita kalba, ne lietuvių. Šokas? Tikrai taip.
Tačiau būtent tokiose situacijose išryškėja galimybės jau po 2-3 mėnesių suprasti lietuvių kalbą, o šiek tiek vėliau net pamėginti pačiam kalbėti lietuviškai. „Reikėjo padėti vaikui tą šoką išgyventi, tačiau pagalba neturėtų būti suprantama, kaip nuolatinis kalbėjimas su juo jam jau žinoma kalba, o kantrus kartojimas paprastų, primityvių lietuviškų frazių kasdieninėse situacijose. Panašiai, kaip kalbėjom su savo vaiku, kai buvo kokie 3-4 metai. Sėkmė tikrai garantuota, o ir pats pajunti, kokia išraiškinga yra mūsų lietuvių kalba.
Neįkainojama nauda
Eglė juokauja, kad po šios mainų patirties jos gyvenime atsirado ne tik Tibi, bet kartu ir visa jo vengriška šeima. „Kaip tenka dažnai susiskambinti su savo tikrais vaikais, ne ką rečiau dalinamės kasdieniais rūpesčiais ir su Tibi, ir su jo mama, seserimis, tėčiu. Tai duoda išties labai daug teigiamų emocijų ir tikiuosi toliau sėkmingai palaikyti šiltus santykius su Tibi šeima. Dabar dar vienas mūsų vaikas klajoja po pasaulį, ieško savo laimės. Iš tiesų jeigu dvejojate, drąsiai galiu skatinti. Jei tik Jūs mylite žmones, jei yra bent vienas laisvas vaikų kambarys Jūsų namuose, tuomet jei ne šiemet, tai kitąmet būtinai priimkite į savo šeimą bent vieną norintį pamilti Lietuvą vaiką.
