Trečiadienio vakarą, sušvitus vakarinei žvaigždei, sėsime prie Kūčių stalo.
Kalėdų išvakarėse susirinkti pabūti drauge – sena ir stipri tradicija. Jei kuris nors iš šeimos negali su artimaisiais valgyti Kūčių, tai tik dėl labai rimtos priežasties. Mirusiems ir negalintiems atvykti šeimos nariams paliekama laisva vieta prie stalo.
Ne tik kaimo žmonės, bet ir gyvenantys mieste dar laikosi tradicijos po balta staltiese pakloti šieno. Kūčioms valgomi pasninko valgiai, pabrėžiama, jog kitu atveju tai būtų paprastos vaišės.
Kalėdaičio prasmė
Pagal tradiciją, Kūčių vakarienė pradedama dalinantis baltu kalėdaičiu – plonu neraugintos duonos paplotėliu. Perlaužtas kalėdaitis ne tik išraiškia susirinkusiųjų meilę ir vienybę su visa Bažnyčia, bet ir pasišventimą, tarnavimą artimiesiems, jungia net labiausiai tarpusavyje susipykusius.
Pats kalėdaitis primena apie duoną – Dievo dovaną. Tegul jos niekada nepristinga mums ir mūsų artimiesiems.
Kūčių naktį šventinamos prakartėlės. Tarp jų ir Vilniaus Katedros aikštės, kuri vilniečius ir miesto svečius džiugins iki Trijų Karalių. Šioje prakartėlėje matysime ne tik natūralaus dydžio Šventąją šeimyną, bet ir kitus tradicinius prakartėlės personažus: asilą ir jautį, žvaigždes, piemenis ir kitus.
Ypatingas žvaigždžių išsidėstymas
Per Tris Karalius prakartėlės pasipildo išminčių skulptūromis.
Mato evangelijoje užsimenama, kad išminčius iš Rytų pas Išganytoją atvedė žvaigždė, pasirodžiusi Jėzaus gimimo išvakarėse. Kaip nustatė mokslininkai, evangelijose minimu konkrečiu Erodo valdymo metu iš tiesų buvo ypatingas žvaigždžių išsidėstymas.
Kaip pasakoja legenda, pirmasis išvydęs Kūdikį nuo kupranugario nušoko jauniausias, vikriausias išminčius, tačiau pribėgęs prie jo, iš to nuostabaus patyrimo, kad mato Dievą, akimirksniu paseno.
Karaliai kūdikiui atnešė dovanų: aukso, kuris reiškia pagarbą kaip karaliui, smilkalų jo dieviškumui ir miros, kuri naudojama mirusiesiems balzamuoti ir nurodo būsimą Išganytojo mirtį.
Švenčia nuo IV a.
Šv. Kalėdos – svarbiausia po šv. Velykų metų šventė, kurią krikščionys pradėjo švęsti nuo IV-o amžiaus. Tuo metu, paliepus imperatorienei Elenai, Betliejuje, Jėzaus gimimo vietoje, buvo pastatyta Viešpaties Gimimo Bazilika. Vėliau, siekiant įamžinti Jėzaus gimimą, pradėtos statyti prakartėlės.
Piemenėlių Mišios laikomos Kalėdų naktį. Dalyvavimą ypatingoje Eucharistijoje katalikai vadina svarbiausiu Jėzaus atėjimo į šį pasaulį šventimo elementu.
