Sukelta euforija dėl pensininkams pradėtų grąžinti pensijų primena puotą maro metu, kai senjorams numestas apgraužtas kaulas, turi atstoti pilną vaišių stalą.
Pažiūrėkime kas gi vyksta realiai. „Sodra“ informuoja gyventojus, kad jiems bus pradėtos grąžinti neteisėtai nusavintos pensijos. Apgulę paštus pensininkai gavo ne pinigus, o informaciją kada gaus (jeigu sulauks) pinigus.
Šiai džiaugsmingai žiniai pranešti negaili netgi trijų su puse litų už registruotą laišką kiekvienam. Per krizę sumažintos pensijos šiemet bus kompensuojamos iš „Sodros“ viršplaninių lėšų, tam numatyta 90 mln. litų. 2015 ir 2016 m. bus kompensuota po 40 proc. nepriemokos. Pensijų kompensacijas gaus apie 350 tūkst. senatvės pensininkų, o bendras kompensacijų gavėjų skaičius sieks 840 tūkst.
Čia teoriškai, o praktiškai skaičiai bus gerokai kuklesni, nes dalis garbaus amžiaus žmonių taip ir numirs nesulaukę nusavintų lėšų grąžinimo. Nieko nuostabaus per jų (dabartinių senjorų) amžių tai tikrai ne pirmas sąžiningai uždirbtų pinigų nusavinimas, sovietinė valdžia tai darė įvairiomis formomis ir ne kartą. Šis atvejis išskirtinis tik tuo, kad tai padarė ne okupacinė, o visų mūsų teisėta valdžia. O kas ir sulauks dalies pensijų grąžinimo, gaus gerokai nuvertėjusias lėšas su mažesne perkamąja galia ir aišku, niekas nesiruošia kalbėti nei apie delspinigius nei apie palūkanas.
Jeigu kam nors rūpėtų sąžinė šiek tiek sąžiningiau būtų grąžinti jau visą sumą ir iš karto bent jau aštuoniasdešimtmečiams, jeigu nenorima visiems. Sakau nenorima, nes akivaizdu, kad galima. Kaip, kad buvo galima po Konstitucinio Teismo sprendimo atstatyti atlyginimus aukštas pajamas gaunantiems tarnautojams, seimo ir vyriausybės nariams, už borto paliekant jautriausius sluoksnius. Norom nenorom prisimeni kruizinio laivo „Costa Concordia“ katastrofą, kai kapitonas paliko skęstančius keleivius likimo valiai. Kapitonas palieka laivą paskutinis, šia nuostata vadovaujasi kiekvienas save gerbiantis ir pagarbos vertas kapitonas. Perkėlus šią nuostatą į valstybės valdymą galima būtų manyti, kad geras vadovas tas, kuris pirmiausiai rūpinasi silpniausiais. Aš imsiu padidintą (ar atstatytą) atlyginimą tik po to, kai bus kompensuotos visos nusavintos pensijos ir atstatyti sumažinti atlyginimai socialiai jautriausiems. Tokio pasakymo nesulaukėme ir vargu ar artimiausiu laiku sulauksime iš mūsų kapitonų.
„Tai didžiulė politinė bėda“, – sakė ir Prezidentė, po konstitucinio teismo sprendimo iš esmės būdama priversta pasirašyti įstatymus dėl atlyginimų dalies padidinimo ir taip aukštus atlyginimus gaunantiems valstybės tarnautojams, teisėjams bei seimo nariams.
Problema tikrai ne tame, kad grąžinami pinigai tiems, kas juos sugeba užsidirbti dėka savo išsilavinimo, įgytų žinių ir darbinės kompetencijos. Problema netgi ne tame, kad mūsų valstybėje, kaip ir kiekvienoje demokratinės santvarkos šalyje, prieš galiojančius teisės aktus visi turi būti lygūs, nepriklausomai nuo įgyto išsilavinimo, darbinių pareigų, užimamos padėties visuomeninėje hierarchijoje. Tai yra, teoriškai vienodą teisę atgauti prarastas pajamas turi tiek premjeras , tiek į pensiją išėjusi pedagogė. Pagrindinė mūsų valstybės problema atotrūkyje tarp valdžios ir piliečių, vis gilėjanti praraja tarp tarpusavio supratimo, solidarumo su tais kam sunkiausia stoka.
Teisus konstitucinis teismas nusprendęs dėl aukštų valdininkų, politikų atlyginimų dalies padidinimo, teisi Prezidentė pasirašiusi dekretą, tai jų pinigai ir juos reikia grąžinti. Neteisus mūsų laivo kapitonas nuo svaiginančiai aukšto tiltelio nematydamas paprastųjų mažųjų žmogeliukų, tame tarpe ir pensininkų, kuriems pinigus reikia grąžinti ne vėliau negu aukštesniame hierarchijos laiptelyje stovintiems valdininkams, na ir žinoma pačiam sau, užmirštant apie elementarų solidarumą.
Dr.Gintautas Labnauskas
