Skaitytojos laiškas: Traumatologijos punkte televizorius svarbiau nei mažamečio apžiūra

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Sveiki, norėčiau paviešinti savo sekmadienio patyrimą Kauno Traumatologijos punkte. Galbūt bus naudinga tiek potencialiems pacientams, tiek pačios įstaigos atsakingiems asmenims. Manau, jie norėtų žinoti.

Taigi, mūsų istorija Kauno Traumatologijos punkte (arba kaip medikai sekmadienį švenčia) Istorija lyg ir niekuom neypatinga. Esame kauniečių šeima, šeštadienį viešėję Pasvalyje. Ten mums nutiko šiokia tokia nelaimė – keturmetis sūnus paslydęs nukrito ir susižalojo ausį. Laimei, greit nuvykę į Aukštaitijoje esančio mažo miestelio ligoninę gavome skubią, kvalifikuotą ir iš širdies suteiktą pagalbą – kraujavimas sustabdytas, ausytė susiūta ir išleisti namo, su rekomendacija sekmadienį, grįžus namo į Kauną, pasirodyti medikams ir atlikti perrišimą įsitikinant, kad gijimas vyksta sklandžiai.

Man, mamai, sunku įvertinti ar viskas gerai – nesu anksčiau susidūrusi su odos siuvimu, o vaiko ausis ir sutinusi ir pamėlusi. Norėjosi tiesiog, kad specialistas pažiūrėtų ir įvertintų būklę. Turint mintyje, kad viskas vyko sekmadienį, ir mes kreipiamės ne pas savo šeimos gydytoją, buvau pasiruošusi už suteiktą paslaugą sumokėti. Pamanę, kad kur jau kur, bet atnaujintame ir gražiai suremontuotame Kauno Traumatologijos punkte apžiūrėti mažojo paciento ausytę tikrai bus kam, ten ir nuskubėjome. Mus pasitikusi jauna registratorė iškart pasiteiravo apie popierius, atsivežtus iš pirmosios pagalbos suteikimo vietos.

Deja, būdami vis dar šoko būsenoje, tą vakardienos vėlų vakarą išskubėjome iš Aukštaitijos ligoninės taip ir nepasiėmę išrašo. Taigi, atvykome be lemtingojo dokumento. Sakau „lemtingojo“, nes pasirodo, neturint jo, bet stovint su mažamečiu vaikeliu sutvarstyta ausyte ir prašant bent pažiūrėti ar ausytė gyja tinkamai (kas gali trukti net kokias 30 sekundžių arba visą minutę), vis tik užstrigome ties tuo pačiu klausimu: „o taip kaip jūs be popieriaus? O tai kaip mes žinosime, ar gerai – gi popieriaus tai nėra!“.

Tuo tarpu patalpoje, greta registratūros, bent trys medikės sėdėjo ir galvas pakėlę žiūrėjo į ant sienos pakabintą televizorių, kuriame, ko gero, tuo metu buvo transliuojamas populiarus moteriškas serialas. Paklaustos ar negalėtų ateiti ir apžiūrėti mažojo paciento, kuris neturi su savimi popierinio išrašo, net nepasukę galvų (nes, matyt, kaip tik tuo metu buvo rodoma svarbi serialo scena) atsakė: „Ne, tikrai ne. Ne“. Tuomet registratorės paklausiau – na nejaugi Jums popierius yra svarbiau už žmogaus sveikatą? Gavau atsakymą – tokia sistema… Dar registratorė paminėjo, kad: „turime mes čia vaikų specialistų, bet tikrai jie nežiūrės jūsų vaiko be popierių“.

Tiesa, pamiršau paminėti, kad tuo metu registratūroje nebuvo nei vieno paciento, todėl, bent jau ši įstaigos dalis (toliau mūsų nebeįleido) galėjo sekmadienį švęsti ramiai. Išėjus pro duris norėjosi verkti. Neturime popierių, televizorius rodo serialą – visos aplinkybės prieš mus. Atvažiuojant sūnelį buvau nuteikusi, kad mes tik parodysime ausytę gerai daktarytei, daktarytė pasakys, ką reikia daryti, kad greičiau pasveiktum ir nebeskaudėtų. Išėjus pro duris mano keturmetis užklausė: „Ar daktarytė serga, kad negali pažiūrėti į mano ausytę?“

Toliau nuvykome laimės ieškoti į LSMU Klinikas, Vaikų priėmimo skyrių. Ten taip pat pirmiausiai pasiteiravo apie dokumentus. Paaiškinus, kad jų vis tik neturime, tuoj pat prie mūsų priėjo gydytoja, švelniai pakalbino sūnų, pakėlė tvarstį, apžiūrėjo žaizdą, patikino, kad viskas gyja gražiai, patarė kaip galėčiau padėti vaikui namų sąlygomis.

Tokia tai buvo paslauga. Gydytojai ji truko vos dvi minutes, o man tai davė labai daug – pajutau paprastą žmogišką rūpestį, nuoširdų bendravimą ir meilę savo darbui ir savo pacientams. Išėjus taip pat norėjosi verkti. Bet šįkart dėl to, kad teko laimė papulti pas Žmogų, Mediką, Pilietį. Net ir mano mažasis pacientas, išeidamas tyliai ištarė: „Ačiū, kad mane pagydei…“

Taigi, reziumė… Kas iš to medicininio išsilavinimo, kas iš Hipokrato priesaikos, kai širdyje negyvena žmogiškumas, atjauta ir įgimtas noras padėti? Kodėl vieni „specialistai“ savo nepašaukimą, nemeilę darbui pateisina kaip „tokia jau sistema“, tuo tarpu kai kiti, vedini elementaraus pašaukimo, puola padėti, apie „sistemas“ net negalvodami? Tikriausiai nenuostabu, kad pas vienus gydytojus braunasi minia pacientų, norėdami gauti ne vien medikamentinį gydymą, bet ir gydymą tiesiog šiltu žodžiu, tuo tarpu kai kiti „medikai“ ramiai sekmadienį gali švęsti prie televizoriaus darbo vietoje..

Žmonės, lankykitės Kauno Traumatologijos punkte tik tuo atveju, jei esate įsitikinę, kad su savimi, traumos atveju, turite visus reikalingus popierinius dokumentus. O šios įstaigos vadovybei norisi kolegiškai palinkėti: „Chebra, jums yra kur tobulėti…“

71 KOMENTARAS
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Paspirtukų bumas Kaune: kaip yra kituose Europos miestuose?

Kauno pilies žiede bandoma įvesti tvarką (foto)

Sulaikymo metu girtas vyras puolė Kauno pareigūną

„Žalgirio“ naujokas Z. LeDay – jau Kaune

Policija sugavo per Kauną kosminiu greičiu skriejusį jaunuolį

Vaiko teisių gynėjai Kaune ieško būdo dirbti išvien su katalikų bažnyčia

Netikėta meno ir prekybos sąjunga: jaunieji menininkai įsiveržė į Kauno turgų

Mirė Kaune gimęs garsus aktorius R. Karvelis

Fiksuoja skaitytojai: iškylai pasirinko itin keistą vietą

Kauno policija prašo padėti surasti asmenį, pasisavinusi prekes iš maisto prekių parduotuvės