Antrą kartą Kauno marių undinėlė išlipo į krantą auklėti žvejų, ir antrą kartą nesutiko nė vieno blogiuko (jie slėpėsi ne tik nuo undinės, bet ir nuo tądien smarkiai pylusio lietaus). Tačiau uodegą į kojas iškeitė ne veltui – būrys bendraminčių ir pavyzdingi sutikti žvejai įžiebė viltį, kad ateis diena, kai undinėms nebereikės rūpintis žmonių pasaulio problemomis. Jos galės toliau dainuoti ir ardyti brakonierių tinklus.
Kauno marių regioninio parko darbuotojai kartu su savanoriais keliauvo pakrante, bendravo su sutiktais žvejais ir draugiškai kvietė juos prisijungti prie „undinėlės gelbėjimo“ misijos. Kartu pakartojo žvejybos taisykles bei žvejo etikos kodeksą, rinko šiukšles, „įkomponuotas“ netikėčiausiose vietose. Lankytojai buvo gudrūs, paslėpė savo atliekas, bet būtų dar gudresni, jei išmoktų jas išsinešti.
Dar kartą buvo priminta, kad šiukšlės ne tik estetinė tarša. Jos išskiria į aplinką toksines medžiagas, atliekomis gali apsinuodyti gyvūnai (net ir žuvis, kuri galiausiai patenka ant mūsų pietų stalo), o išmesti buteliai dažnai tampa mirtinais spąstais naudingiems vabalams ir kitiems gyviems padarams.
„Žmogui taip pat – juk braidydami pakrante rizikuojama užlipti ant šukės ir susižeisti. Galų gale, gi ir karšis ant šiukšlės nekimba. Šią mintį, jau tapusią neatsiejamu Kauno marių regioninio parko šūkiu, „įsegėme“ žvejams į atlapus – specialiai akcijai pagaminome ženkliukus, kuriuos, kaip ordinus, už pavyzdingą žvejybą dovanojome sutiktiems žvejams“, – tikino Kauno marių regioninio parko darbuotojai.
Akcija „Išgelbėk undinėlę“ vyko simboliškai Rudens lygiadienio ir Baltų vienybės dieną, todėl galutinis taškas – Pakalniškių piliakalnis, kur vieningai įvykdę misiją, net pilant smarkiam lietui, buvo įžiebtas laužas, visi galėjo pasimėgauti gardžia sriuba.
