Šiaip jau nelabai mėgstu dalintis blogomis patirtimis su plačiąja visuomene, tačiau šį kartą žmogiškumo trūkumas nugalėjo ir mane.
Su Kauno klinikomis susidurti tenka gana dažnai, nes turime sergantį 84 metų senelį. Jau ir anksčiau būdavo visokių nesusipratimų, kai gydytojai kitur pasako vieną diagnozę, o Kaune išgirsti, kad žmogus visiškai sveikas. Tačiau šį kartą viskas peržengė ribas.
Senelį į klinikas vežė reanimobiliu, nes reabilitacijos klinikoje jam sutriko širdies ritmas ir jis nukrito ant žemės. Reabilitacijos klinikos gydytoja liepė reikalauti širdies stimuliatoriaus – žmogui jis tikrai labai reikalingas.
Atgabenus jį į Kauną paaiškėja, kad senelis „puikiai jaučiasi ir jokio stimuliatoriaus jam nereikia“. Tačiau į ligoninę paguldo. Į kardiologijos nepakankamumo skyrių. Praeina trys dienos – niekas nejuda į priekį. Stimuliatoriaus vis dar „nereikia“.
Vakar ryte į klinikas aplankyti senelio užėjusi mano mama jį randa graudžiai verkiantį. Pasikūkčiodamas senolis ima pasakoti, kad naktį jam vėl buvo blogai – spaudė širdį, skaudėjo krūtinę. Jo būklė tokia, kad keltis iš lovos griežtai draudžiama, o to padaryti neleidžia ir visi prie jo prijungti vamzdeliai, vamzdukai ir šlangelės. Jis, žinoma, išsikvietė budinčias seseles. Gavo vaistų, tačiau skausmas nepraėjo. Išsikvietė antrą kartą. Vėl nepagerėjo.
Teko kviesti ir trečią, nes savijauta vis blogėjo – ir štai čia prasideda tikroji istorija: budinčios seselės, atėjusios pažiūrėti kas nutiko, pradėjo rėkti, seną, 84-rių metų žmogų išvadino chuliganu, kuris jas žadina ir trukdo; aiškino, kad su pulteliu, kuris skirtas išsikviesti pagalbą, jis žaidžia kaip mažas vaikas. Prigrasino, kad jei dar nors kartą išgirs signalą, kad šioje palatoje reikia pagalbos, išveš toje palatoje gulinčius žmones kitur, jį paliks vieną ir dar pririš rankas, kad daugiau neišsidirbinėtų.
Galiausiai, pultelį užkėlė ant gulinčiam žmogui nepasiekiamos virš lovos esančios lempos. Kartu palatoje gulintys vyrai drąsiai patvirtino tą pačią istoriją. „Nu, gal jis ir nepakentėjo, gal galėjo „biškį“ pakentėt tą skausmą ir būtų praėję“ – nežinau, galbūt aš kažko nesuprantu, tačiau, mano įsitikinimu, ligoninės skirtos žmonėms, kuriems reikia skubios pagalbos bet kuriuo paros metu.
Kodėl žmogus turi kentėti ir bijoti kviestis pagalbą? Šis incidentas buvo papasakotas ir tą dieną dirbusiems gydytojams, ir skyriaus vedėjai. Vakare aplankius senelį paaiškėjo, kad jis išoperuotas ir jam įstatytas širdies stimuliatorius. Puikus Kauno klinikų darbas. Būtų mano valia, mielai pasidalinčiau netgi visomis seselių ir gydytojų pavardėmis, tačiau mano šeima aiškiai pasakė, kad to nenori.
Tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė. Jei norite pasidalinti savo nuomone su kitais, rašykite [email protected]
