Anądien Kaune teko stebėti senokai matytą vaizdą. Taksofonas prie Ukmergės gatvės stotelės, taip ilgai lydytas lietuje, buvo naudojamas! Kaip retai tenka stebėti tokį reiškinį dabar? Stebina galbūt ne pats naudojimas – juk taksofonai ir sukurti skambinimui – bet tai, kad kažkas dar moka skambinti iš taksofono stotelės. Norėdamas paskambinti žmogus dar turėjo būti įsigijęs taksofono kortelę ir turėti su savimi žmogaus, kuriam skambina numerį arba suvesti taksofono numerį, arba bent jau žinoti, kaip peradresuoti skambutį, kad už jį mokėtų adresatas…
Atrodo, daug vargo skambinti tokiu būdu, bet vis dėl to, taksofonai Kaune privalo egzistuoti, nes susisiekimą taksofonais užtikrina valstybės įstatymai. Net jeigu naudojimasis jais mažesnis, nei minimalus ir atneša tik nuostolius.
Kaune mėlynųjų taksofonų yra apie 200. Juos prižiūrinti bendrovė „Teo“ yra nustačiusi fiksuotus įkainius už skambučius (skambinimui vis tik reikia įsigyti specialią kortelę už 9 arba 30 litų, kurias galima įsigyti pašte, spaudos kioskuose). Įdomu tai, kad lyginant taksofono ir mobiliųjų operatorių fiksuotas ryšio kainas, skirtumas ne visada yra palankus mobiliesiems operatoriams. Pavyzdžiui, skambučiai iš taksofono į Lietuvos mobiliuosius tinklus kainuoja net 0,52 Lt/min., o vidutiniška rinkos kaina tarp mobiliųjų operatorių pernai buvo 0,17 Lt/min.
Bet žmonėms, įpratusiems prie dabartinio mobiliųjų telefonų teikiamo komforto, taksofonai nepatogūs ne tik dėl kainos. Jie turi ir kitų minusų. Taksofonu neišsiųsime teksto žinutės ar elektroninio laiško, draugų numerius tikriausiai reikės prisiminti arba turėti su savimi, be to, reikia turėti jau minėtą kortelę.
Klausimas, ar reikia taksofonų paslaugos Lietuvai kartas nuo karto keliamas, tačiau atsakymas į jį nebūtinai turi būti šių įrenginių panaikinimas. Prieš porą metų Niujorke kai kurių taksofonų būdelėse telefonai buvo pakeisti liečiamais ekranais su interneto ryšiu. Juose miestiečiai galėjo rasti informaciją apie transportą, apgyvendinimą, oro sąlygas ir netgi atsispausdinti specialių pasiūlymų kuponų kavinėms ar restoranams. Šiemet miestas svarsto galimybę visus likusius taksofonus paversti nemokamo interneto prieigomis, kurių idėjos įgyvendinimo atveju būtų daugiau nei 7000. Lietuvai gal ir naivoka būtų tikėtis, kad tokia idėja galėtų prigyti, nes neesame per daug linkę saugoti viešosios nuosavybės.
Anksčiau taksofonai suteidavo žmonėms tam tikrą saugumo jausmą ir galimybę lengvai susisiekti su žmonėmis ar prisišaukti pagalbos. Dabar jie įgavo neigiamą prasmę, ir atvirkščiai – skambinti iš taksofono atrodo nesaugu ir tam tikra prasme, nepatogu, nes negali žinoti, kas juos prieš tai lietė. Atsižvelgiant į skirtingas valstybių patirtis, galbūt reikėtų pakeisti tokių „stotelių“ įvaizdį kauniečių akyse.
