Kauno širdyje, Laisvės alėjoje, užaugęs 68 m. Arūnas Dagilis per keletą žiemų iš plastilino nulipdė 1812 m. Borodino mūšio, vykusio tarp Napoleono vadovaujamų Prancūzijos Imperijos karių ir Rusijos Imperijos pajėgų, miniatiūrą. Visą sceną sudaro keli šimtai 6 – 7 cm aukščio plastilininių kareivėlių, žirgų skulptūrėlių, ant kartoninių plokštelių išdėliotų pagal tikslų mūšio planą.
Jau daugelį metų ramiame pajūrio miestelyje Šventojoje gyvenantis Arūnas maloniai sutiko pasikalbėti apie istoriją, plastiliną ir savo sukurtą mūšio sceną.
Kodėl pradėjote domėtis istorija?
Iš esmės susidomėjimas istorija atsirado tikriausiai todėl, kad to meto Kaune buvo labai stipriai išvystytas tautinės savimonės jausmas. Dažnai jis balansuodavo ant nacionalizmo ribos, nors mūsų kieme, Laisvės alėjoje, vaikai ir jaunimas, nežiūrint įvairių tautybių: žydai, rusai, lenkai, puikiai sugyvenome. Be to, mano tėvukas puikiai išmanė istoriją, o senelis – buvęs karys – daug su manimi bendravo, pasakojo. Žinoma, turiu atiduoti duoklę ir visiems savo istorijos mokytojams. Šia prasme, man labai pasisekė. Visi jie buvo įsimylėję savo dėstomą dalyką ir tai, kas buvo vadovėliuose, tik papildė jų gyvus pasakojimus.
Lipdyti iš plastilino taip pat pradėjote iš meilės istorijai?
Na, lipdyti pradėjau nuo to laiko, kiek save prisimenu, kai dar gyvenome Kaune. Parbėgdavome iš „Romuvos“ ar „Laisvės“ po naujo karinio filmo peržiūros, puldavome drožti kardus, galąsti į bromo sienas geležines ietis ir prasidėdavo!.. Vėliau jau darydavome šautuvus ir automatus. Žinoma, šie „nekalti“ žaidimai nepraeidavo be pasekmių. Guzai ir mėlynės buvo nuolatiniai mūsų palydovai, tad su draugu, aukšto kaimynu, nutarėme kariauti be „nuostolių“. Jis lipdydavo ir rikiuodavo kariuomenę savo balkone, aš – savo. Iki pietų lipdydavome, po pietų sėkmingai viską „subombindavome“ ir po kelių dienų viską pradėdavome vėl iš naujo. Ir taip nuo primityvių indėnų, kryžiuočių iki Napoleono laikmečio.
Kodėl apsistojote būtent ties šiuo laikotarpiu?
Savaime šis laikotarpis buvo labai įdomus ir reikšmingas Europai, o ką jau kalbėti apie patį Napoleoną, kaip asmenybę! Kai kurie šiandieniniai istorikai linkę vertinti Napoleono sukurtą imperiją kaip dabartinės Europos sąjungos prototipą. Ne veltui į koaliciją prieš Napoleoną susijungė visos tuometinės autoritarinės šalys. Be to, ano meto įvykiai nemaža dalimi susiję ir su Lietuva, su mano mylimu Kaunu. Daug vilčių buvo siejama su Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės atgavimu. Juk Napoleono kariuomenėje tarnavo apie 100 000 lietuvių ir lenkų, o ulonai net buvo Napoleono gvardijos sudėtinė dalis. Visą pasitraukimo iš Rusijos kelią jie sudarė pagrindinę Napoleono eskorto dalį.
To laikotarpio karių uniformos pasižymėjo išskirtiniu puošnumu, dekoratyvumu, tad lipdydamas galėjau leisti pasireikšti savo vaizduotei. Tikriausiai tai ir „užkabino“.
Vėliau, kai pradėjau daugiau keliauti, aplankiau Borodino, Sevastopolio panoramas bei pabuvojau Ermitaže, dar labiau papildžiau savo istorinių žinių bagažą. Didelį įspūdį paliko kadaise matyti istoriniai filmai „Karas ir taika“ bei „Vaterlo“. Tad galiausiai nusprendžiau istoriškai maksimaliai tiksliai atkurti karius su to laiko uniformomis, ekipiruote, ginkluote net pagal atskirų kariuomenės rūšių, pulkų ir net kavalerijos pulkų žirgų spalvą.
Iš esmės kiekviena figūrėlė – tai dekoratyvinė miniatiūra, atspindinti to meto aprangos dizainą, puošybos elementus, funkcionalumą. Siekdamas kuo didesnio tikslumo, kartu ėmiau domėtis, kam reikalingas tas ar kitas elementas. Pavyzdžiui, prancūzų kirasyrai, ir ne tik, ant šalmų nešiojo arklio uodegas, o jos, pasirodo, gerai apsaugojo raitelių kaklus nuo kardo kirčių. Vadų adjutantai nešiojo vadinamus akselbantus, pintas virveles per petį. Jos taip pat turėjo ne tik estetinę paskirtį. Prie jų buvo tvirtinami švininiai pieštukai, kad nepasimestų sumaišties metu ir adjutantai turėtų, kuo užsirašyti vadų nurodymus. Tai tik keletas akcentų, tačiau akivaizdu, kad karių uniformų puošnumas buvo neatskiriamas ir nuo pragmatinių tikslų.
Kas paskatino nulipdytus kareivėlius išstatyti mūšio lauke?
Mūšis – tai ne tik didinga kovinė scena su įspūdingomis atakomis ir kontratakomis, visų pirma, tai veiksmas, iš esmės prieštaraujantis žmogaus – kūrėjo, o ne naikintojo – prigimčiai. Tai ir norėjau pavaizduoti. Gaila, kad dėl mažo kareivėlių mastelio neįmanoma parodyti, kokie jausmai atsispindi kovojančiųjų veiduose: nuo siaubo ir įniršio, baimės ir nevilties iki švento pasiaukojimo. Tai puikiai matoma garsiųjų batalinių paveikslų dailininkų F. Rubo ir A. Veraščiagino paveiksluose, V. Hugo romane „Vargdieniai“, Vaterlo mūšio, L. Tolstojaus „Karas ir taika“ Borodino mūšio aprašymuose. Apima jausmas, kad tu pats esi aprašomų įvykių dalyvis.
Per kiek laiko gimė šis Borodino mūšis?
Apskritai, spalvinga dekoratyvi miniatiūra man sukelia estetinį pasigerėjimą. Lipdant kai kurias iš jų tenka atlikti iki 200 operacijų. Dabar lengviau, daugiau informacijos, medžiagų: įvairūs modelinai, dažai, teptukai, skalpeliai ir pan.
Mano darbelis truko dvi žiemas. Dabar, jeigu viską kartočiau, daug ką daryčiau kitaip ir geriau.
