Valdžia ir jaunimas privalo suprasti, kad didžioji dalis jaunuolių nėra intelektualiai pajėgūs įgyti aukštojo išsilavinimo, o didesnis studentų skaičius reiškia mažesnes galimybes turėti gerai apmokamą darbą, sako ekonomistė Aušra Maldeikienė. Jos teigimu, šią problemą svarbu spręsti kuo greičiau, taip pat sugrįžti prie pagarbių ideologinių ginčų apie šalies ekonomikos modelį.
Dabartinė negyvybinga sistema, anot A. Maldeikienės, kuria daugybę problemų, o šešėlinei ekonomikai leidžia egzistuoti šiltnamio sąlygomis.
„Kol socialinis ekonominis valstybės modelis kiekvienam dirbančiajam neleidžia garbingai išgyventi ir uždirbti sumą, pakankamą sumokėti už būstą, pavalgyti bei auginti vaikus, tol šešėlio panaikinti neįmanoma. Visos savo esme negyvybingos sistemos (o tokią turime ir dabar) visada pasižymi dideliu neapskaitomu sektoriumi, kuriame ir susiklosto tikrieji ekonominiai ryšiai“, – sako A. Maldeikienė.
– Kiekviena nauja valdžia paprastai ateina sakydama, kad turi labai konkrečias Lietuvos ekonomines vizijas, matymą, kaip turėtų būti sprendžiamos opiausios problemos. Ar įžvelgtumėte sistemingą dabartinės Vyriausybės ekonomikos politiką?
– Nė viena valdžia nuo nepriklausomybės aušros jokios ekonominės vizijos, realios ekonomikos sampratos neturėjo ir neturi. Ekonomiką jie mato kaip kažkur žiniasklaidoje girdėtų minčių atkartojimą.
Labiausiai socialdemokratiški Lietuvoje ekonominėmis pažiūromis yra liberalai. Socialdemokratai yra technokratiški dešinieji, o konservatoriai yra dešinieji su „raudančios mamytės“ prieskoniu. Logikos nėra jokios.
Na, pavyzdžiui, A. Kubilius dar 2008-ųjų vasarą šaukė „duokit mamytėms pašalpas“, o po to sakė, kad nėra pinigų. Konservatoriai aiškina, kad tai darė socialdemokratai. Taip, bet konservatoriai buvo iniciatoriai ir taip pat balsavo. Jų 2008–2012 metų rinkimų programoje buvo pasiūlymas kas septynerius metus mokytojams suteikti apmokamas metų trukmės atostogas. Jiems dar rašant programą, viename susitikime paklausiau, ar jie turi proto, jei siūlo tokius dalykus. Klausiau, iš kur tam ims pinigų. Tada man Mantas Adomėnas pasakė „rasime“. „Rasime“ baigėsi tuo, kad mokytojams sumažino atlyginimus, nes atėjo krizė, nors krizė buvo jau tuomet, kai jie rašė programą.
– Kur slypi šios problemos šaknys?
– Problema yra labai paprasta. Dauguma šių žmonių politikoje pasirodė tuo metu, kai pasaulyje susiklostė gana specifinė situacija – kaip išsigelbėjimu staiga buvo patikėta viena ideologija. Ir 10–15 metų turtingoje pasaulio dalyje ji visai neblogai veikė. Tai buvo neoliberalios tiesos, kurios mums buvo pateikiamos kaip ekonomika. O kadangi žmonės intelektualiai neugdyti ir nemato konteksto, jie tiesiog patiki.
Kita priežastis yra ta, kad pinigai eina iš stambaus verslo, kuriam toji neoliberali ideologija naudingiausia, tad ji ir yra pateikiama.
Be to, dažnai labai nerišliai kalbantys berniukai ir mergaitės iš Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI), kurie esą Lietuvoje pristatinėja F. A. von Hayeką su L. von Misesu [liberalios krypties ekonomistus – LRT.lt], yra pateikiami kaip išmanantys, nes jie šneka banalybes. Žmogus, kuris šneka banalybes, visada labai gerai atrodo politikoje, nes tai leidžia tarsi atmesti mąstymo dimensiją. Tačiau tai yra net ne politikų, o visuomenės nesusivokimo momentas, kurį reikia tiesiog pergyventi.
– Tad galima teigti, kad Lietuva šiandien yra pasirinkusi neoliberalaus kapitalizmo ekonomikos modelį ir eina tuo keliu?
– Šiuo momentu ji nieko nėra pasirinkusi. Iš amerikiečių ji paėmė neoliberalizmo ūkinį modelį, socialinį modelį ji pasiėmė iš Vokietijos socialinės rinkos doktrinos ir dar nemažai socialinių įsipareigojimų pasiliko iš sovietmečio.
Šiandien turime kokius penkis visiškai nesuderintus modelius ir neturime svarbiausio – kultūrinio pagrindo.
Mums lemiamu metu, apie 1990-uosius, pasaulis staiga trumpam patikėjo, kad ekonomika yra tai, kas pagamina politiką. Tačiau iš tiesų politika yra tai, kas pagamina ekonomiką. Ekonomika yra tik vienas aspektas ir ne pats svarbiausias. Kultūra yra svarbiausia, o ją mes išnaikinome.
– Bet kai kurie politikai, ne tik kairieji, bet ir dešinieji, turi savo dvidešimtmečio vizijas ir jie mato Lietuvoje funkcionuojantį Švedijos gerovės valstybės modelį.
– Taip pasakė A. Kubilius. Lieka tik apgailestauti, kad jis nemąsto, kai kalba. Politikas, konservatorius, kuris pasako, kad gyvensime kaip Skandinavijoje, kitą dieną turi atsistatydinti.
– Šis modelis yra neįmanomas?
– Prie tų penkių nesuderintų Lietuvoje kažkaip funkcionuojančių modelių norima prikabinti dar vieną, kuris niekaip nėra suderinamas su Lietuva. Kiekvienas tų modelių yra neblogas, bet kad jie veiktų, reikia kitaip konstruoti kultūrą, vertybes ir ant to kultūrinio pagrindo kurti politinius, ekonominius institutus. Skandinavai tai savaip daro nuo XIX a. vidurio.
Didelė Lietuvos problema yra ta, kad ji ieško tik juodo arba balto, bet pasaulis yra pilkšvas. Šventieji yra nuostabus dalykas, bet jie todėl ir šventieji, kad jų mažai.
Išgirdusi tokius A. Kubiliaus samprotavimus galiu pasakyti, kad nematau skirtumų tarp jo ir tarp L. Graužinienės samprotavimų. Abiem atvejais kalba žmogus, kuris nemato savo mąstymo rėmų. Protingas politikas suvokia, kad jo samprotavimas turi ribas, o dauguma mūsų politikų visada žada rojų.
Savo ruožtu mes, rinkėjai, vis laukiame mesijo, bet mesijai po rinkimus, po Seimą nesiblaško. Tai tiesiog grįžkime prie praktinių klausimų sprendimo, ieškokime teigiamų ir neigiamų sistemos pusių.
– Sakote, kad Švedija nebūsime?
– Po 30 metų galime, tiesiog šiandien reikia pradėti žaisti naują žaidimą. Ar verta? Aš abejočiau.
– Tačiau kad valstybė funkcionuotų, kažkoks modelis turi būti pritaikytas ir veikti. Koks jis turėtų būti?
– Mano pasiūlymas yra susivokti, ko iš tiesų norima. Ir jei A. Kubilius tikrai nori Švedijos Lietuvoje, jis turi pakeisti savo pažiūras į socialdemokratines.
Tačiau aš būčiau tikrai prieš tokio modelio įgyvendinimą. Mūsų žmonės yra visiškai kitokio tipo, jie individualistai, nepagarbūs bendram gėriui, solidarumą (nors krikščioniškos mąstysenos žmogui tai tikrai keistoka pozicija) suvokia kaip kolektyvizmo atmainą, o Švedijoje yra labai ryškus solidarumas nesitikint grąžos.
Aš manyčiau, kad Lietuvoje galėtų būti įgyvendinamas lietuviams kur kas priimtinesnis vokiškas socialinės rinkos modelis, susiaurinant daugelį iš sovietmečio perėjusių įsipareigojimų. Pavyzdžiui, būtų galima mažinti įsipareigojimą bet kokio pajamų lygio žmonėms garantuoti medicininį aptarnavimą. Jei, tarkime, vaikas auga turtingoje šeimoje, nuo tam tikros ribos turėtume pasakyti, kad valstybė negali mokėti už jo sveikatos priežiūrą. Esant tokiam modeliui valstybė gali pasirinkti neišlaikyti turtingų pensininkų.
Bet aš nesakau, kuris modelis geresnis. Tauta turėtų pati apsispręsti, kas jai priimtiniau.
– Tačiau kalbant apie bet kokio modelio įgyvendinimą visuomet nerimaujama dėl tęstinumo keičiantis valdžioms.
– Kadangi nėra jokio esminio skirtumo tarp konservatorių, liberalų ir socialdemokratų, neturime politikos jos giliąja samprata – kaip tautos pokalbio, nelogiška kalbėti apie tęstinumą. Visi jie vadovaujasi modeliu „daugiau mano giminių, draugų ir artimųjų valstybės tarnyboje, demagoginio pliurpimo ir svetimų (ES) pinigų įsisavinimo“.
Ekonomikos politika prasidėtų, jei prasidėtų pagarbūs ideologiniai ginčai. Būtų pradėta analizuoti ir pagarbiu tonu aiškinti, kodėl vienos ar kitos politinės jėgos siūlomas ekonomikos modelis yra geresnis. Tačiau mūsų politiniai-ekonominiai ginčai yra tokie: aš esu teisus ir mano siūlomi ekonominiai dalykai yra geresni, nes aš labiau nekenčiu rusų. Aš šitai girdžiu jau 15 metų. Tai yra ne ekonominė politika, tai yra demagogija.
– Tačiau turbūt ne kiekvienas pilietis svarsto, kaip atrodys Lietuva po dvidešimties metų, daug kam yra svarbiau, kaip ji atrodys 4–5 metų perspektyvoje. Tai turbūt yra itin aktualu besirenkantiems, ką studijuoti, ar baigiantiems studijas ir svarstantiems, kur pasukti po jų. Kokias spręstinas problemas matote artimiausioje perspektyvoje?
– Būtina išaiškinti šitiems vaikams, kad nereikia stoti į aukštojo mokslo įstaigas. 90 proc. tų, kurie stoja į aukštąsias mokyklas, tiesiog intelektualiai nėra pajėgūs ten mokytis. Be to, kuo daugiau turime studentų, tuo mažiau galimybių, kad jie visi turės gerai apmokamų darbo vietų. Vyksta akivaizdus diplomų nuvertėjimas. Kita vertus, Lietuvoje mes neturime tiek kokybiškų dėstytojų, kad galėtume mokyti tiek vaikų.
Šiuo metu Lietuvai reikia nors trupučio kokybiškų socialinių mokslų atstovų. Tačiau ne tų, kurie Vokiečių gatvėje ruošia labai ambicingus būsimuosius ambasadorius, o tų, kurie iš tikrųjų mokosi pažinti pasaulį.
Jei aš būčiau šalies prezidentė (niekada tokių ambicijų neturėjau), geriausius Lietuvos protus, talentingiausius jaunuolius valstybės lėšomis išsiųsčiau į geriausius pasaulio universitetus, stebėčiau jų rezultatus, kad po to jie grįžtų į Lietuvą ir kompetentingai ją kurtų.
– Savo knygoje rašote apie vieną iš mūsų valstybės problemų – emigraciją. Kalbate apie tai, jog emigravę mūsų tautiečiai taip pat skatina vidaus vartojimą, siųsdami pinigus artimiesiems. Panašu, kad mūsų politikus visai tenkina tokia emigracijos „gėrio“ išraiška?
– Jei tie žmonės nebūtų emigravę, kažkokį pajamų srautą čia generuotų, ką nors dirbtų. Pagaliau, net jei jie užsiimtų šešėline veikla, vis tiek sukurtų pinigų srautą. Tačiau natūralu, kad šitie žmonės, keldami vienas problemas, kai kurias kitas slopina. Nors, kita vertus, jei tie pinigėliai nebūtų siunčiami, taip padedant daugeliui žmonių susimokėti už butą ar išleisti juos kitur, gal mūsų valdžia greičiau spręstų ir tas problemas.
– Siekiant paaiškinti nedideles socialines išmokas, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus ir apskritai bene visas Lietuvos ekonomikos problemas, visuomet yra kalbama apie šešėlinę ekonomiką. Ar ją įveikti apskritai yra įmanoma?
– Kol socialinis ekonominis valstybės modelis kiekvienam dirbančiajam neleidžia garbingai išgyventi ir uždirbti sumą, pakankamą sumokėti už būstą, pavalgyti bei auginti vaikus, tol neįmanoma.
Visos savo esme negyvybingos sistemos (o tokią turime ir dabar) visada pasižymi dideliu neapskaitomu sektoriumi, kuriame ir susiklosto tikrieji ekonominiai ryšiai. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje buvo labai neblogai išplėtotas pogrindinis rinkos santykių tinklas, kuriame žmonės mainėsi savo darbu. Gal pašaliečiui iš kokios Amerikos ir atrodė, kad oficialiose parduotuvėse nieko nėra, bet žmonės žinojo, kur pirkti ir kuo apmokėti.
Užaugau Palangoje ir nuo paauglystės sunkiai dirbau privačiame turizmo sektoriuje, kaip beveik visi mano draugai. Papildomos pajamos priimant poilsiautojus tėvams teikė galimybę mus su broliu lavinti, pirkti knygas, bilietus į filharmoniją. Kitose vietose gelbėjo kolektyviai sodai, galimybė partempti namo kažką iš darbovietės ir pasimainyti. Gyvenimas nebuvo turtingas, bet logiškas. Dabar taikome iš esmės panašius modelius, gal tik pati sistema atveria daugiau galimybių.
