Kauno senamiestis – vienas geriausiai ištirtų iš visų Lietuvos miestų. Senamiesčio išplanavimas, pastatų architektūra ir kiti radiniai rodo, jog Kaunas viduramžiais buvo vidutinio dydžio Šiaurės Europos miestas.
SUSIJUSI NUOTRAUKŲ GALERIJA: APLEISTI SENAMIESČIO PASTATAI
Miestui buvo suteiktos Magdenburgo teisės, todėl jis buvo tvarkomas pagal vokiškąjį modelį. Archeologo ir Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojo Mindaugo Bertašiaus teigimu, iš dalies taip, kaip atrodo dabartinis Kauno senamiestis, galime būti dėkingi svetimšaliams. „Pirmuosius mūrinius pastatus statė ne lietuviai, o samdyti užsieniečiai, tik vėliau patys lietuviai to išmoko iš svetimšalių“, – teigia naujosios knygos „Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis“ autorius.
Nuo medinio iki mūrinio miesto
Viduramžiai – Kauno miesto augimo laikotarpis. 1408 m. miestas gauna Magdeburgo teises, o tai suteikė Kaunui teisę vadintis miestu, turėti herbą ir antspaudą, sėkmingiau vykdyti tarptautinius prekių mainus. „Tokias privilegijas turėdavo tik vokiečių miestų pavyzdžiu besikuriančios miestų bendruomenės. Visa archeologinė medžiaga liudija, kad jau nuo XV a. pradžios vyko miesto planavimas. Tarp XV–XVII a. Kaunas ne tik sparčiai kūrėsi, bet ir keitėsi“, – pasakoja archeologas M. Bertašius.
Iš pradžių Kauno senamiestyje stovėjo tik mediniai namai, kurie mūrinių didelių bažnyčių pašonėje atrodė skurdžiai, tačiau pamažu vieno aukšto medinius namus pradėjo keisti vieno–dviejų aukštų mūriniai pastatai. Dabartinė Vilniaus gatvė, istoriniuose dokumentuose vadinta Didžiąja Vilniaus gatve, šiandien neįsivaizduojama be akmeninio grindinio, tačiau netgi šis grindinys po savimi slepia dar senesnį – medinį – gatvės pamatą. „Atkarpa tarp M. Daukšos ir Mapų gatvių buvo klota rąstais, o krašte buvo įrengtas apie keturių metrų pločio lentinis šaligatvis“, – atradimu džiaugiasi M. Bertašius.
Plečiantis miestui „medinę architektūrą“ keitė mūrinė, pastatų tankumas didėjo, apgyvendinama teritorija plėtėsi. Senojoje miesto dalyje, tarp Nemuno ir Neries, aplink miesto aikštę įsikurdavo vis daugiau pirklių, vyko spartus augimas. „Iki XVII a. pradžios miesto ribas apibrėžė teritorijoje prie muzikinio teatro iškilusi miesto siena, kurios šiandien yra tik likučiai. Tuometiniame viduramžių Kaune apgyvendinimas nebuvo visur vienodas – miesto centras buvo Rotušės aikštė, aplink kurią ir įsikurdavo daugiausiai miestiečių, vykdavo prekybiniai mainai“, – teigia knygos autorius.
Miestas buvo kuriamas sistemingai
Archeologas M. Bertašius pasakoja, kad viduramžiais mieste niekas nebuvo statoma padrikai ar taip, kaip nori – buvo išlaikomas vientisas stilius. „Priešingai nei šiandien“, – juokauja pašnekovas.
Miesto planavimas, taisyklingų sklypų atsiradimas rodo, kad miestas siekė vieningo, darnaus miesto įvaizdžio. Buvo investuojama į tai, kad įsikurtų žmonės, galintys išlaikyti pasatus, tinkamai prižiūrėtų aplinką. Miesto centre buvo ypatingai stengiamasi užstatyti miesto sklypus: „Buvo reikalavimas, jeigu pastatas apleistas ar netinkamai naudojamas – griūna, jis turi būti perleistas kitiems savininkams, kurie gali pasirūpinti pastatu. Tai paradoksali situacija šiandieniniam laikotarpiui – dvidešimt metų stovi apleisti pastatai ir niekas negali priversti jais pasirūpinti“, –pasakoja M. Bertašius.
Viduramžių statiniai
Molinės statybos tradicijos, kaip ir pirmieji meistrai bei mokytojai, atkeliavo iš Vakarų. Molio kokybė leido gaminti geras plytas – tai įrodo iki šių dienų išlikę statiniai. Paklausus archeologo, kaip atrodo tipinis viduramžių pastatas, M. Bertašius siūlo apžiūrėti Perkūno namus. „Šis pastatas anuomet buvo pirklio namas, turėjo du aukštus, rūsį, pastogę. Tai tipinis vidutinio namo pavyzdys, kiti – būdavo ir didesni, tai galima spręsti iš išlikusių rūsių“, – tikina pašnekovas. Tačiau pirklių gyvenamąją erdvę sudarydavo ne tik namai, kuriuose įsikurdavo šeimininkas su šeima, buvo priimami svečiai, pasirašomi kontraktai ar prekiaujama, bet ir įvairūs ūkiniai pastatai, svirnas.
Viduramžių periodui būdingas bažnyčių ritmas – jos būdavo statomos pagal tam tikrą tvarką, tapdavo miesto dominantėmis, bylojančiomis visam kraštui, kad čia stovi miestas, kuriame yra visos galimybės įsikurti, gyventi ir vykdyti veiklą. Apie esantį miestą iš tolo pranešdavo Jurgio bažnyčia, kuri atplaukiantiems Nemunu nuo Baltijos jūros buvo kaip kelrodis, rodantis kelią į miestą. Bažnyčios viduramžiais buvo svarbiausiu miesto tašku – prie jų vykdavo susibūrimai, šventės. Didžiausia iš jų būdavo atlaidai, kurių metu žmonės susitikdavo, bendraudavo, žaisdavo. Būdingiausi žaidimai – šaškės, šachmatai, žaidimas rutuliukais, kauliukais. Laidojama taip pat būdavo prie bažnyčių įrengtose kapinėse, šventoriuose. Tik bažnyčių kriptose arba po grindimis amžino poilsio atguldavo diduomenė.
Skurdi kasdienybė
Kauno miesto gyventojų, kurių trečdalį sudarė vokiečiai, gyvenimas nebuvo lengvas – miestiečių luomą vienaip ar kitaip varžė bajorai, vyko konkurencija. Daug kas galvoja, kad tik valstiečiai buvo baudžiavoje, nors miestiečiai taip pat negalėjo elgtis taip laisvai, kaip norėjo. Nepaisant to, kad buvo gyvenama mieste, ūkio darbai buvo neatsiejama miestiečio kasdienybė. Žmonės daug ir sunkiai dirbdavo – viską stengdavosi pasigaminti ir pasidaryti patys. Vienu metu jie vykdydavo daug skirtingų veiklų, nuo ūkio darbų ir gyvulių laikymo iki alaus ar naminės degtinės varymo ar įvairių prekių mainų.
Progos, kada miestiečiai atsipalaiduodavo buvo retos ir neapseidavo be alkoholio ar muštynių. Tai liudija ne tik archeologiniai radiniai – taurelės, gėrimų varymo technika, bet ir kapavietėse rasti palaikai. „Kaulai, matomi lūžiai ir deformacijos juose atskleidžia, kad vyrai dažnai mušdavosi“, – teigia M. Bertašius.
Rasti kaulai taip pat atskleidė, kad miestiečiams trūko vitaminų, mineralinių medžiagų, jų mityba buvo skurdi, neįvairi. Nemažoje dalyje palaikų aptikti skorbuto pėdsakai, rastos sąnarių ligos. Prasta mityba sąlygojo ir prastą fizinę būklę.
Biurgeriškasis gyvenimo modelis
„Archeologai drabužių randa nedaug, tačiau iš rastų galima spręsti apie jų kokybę – pavyzdžiui, kai kurie apdarai būdavo siuvinėti aukso siūlais“, – tikina archeologas. Kad Kauno damos sekė madą, galima spręsti iš apavo. Rasti batai – renesansinio stiliaus, bukomis, grakščiai formuotomis noselėmis. Mados pojūtį ir norą neatsilikti nuo Vakarų rodo ir keramikiniai papuošimai naudoti namų puošyboje dekoruojant krosnis. Viduramžių kauniečiai siekė biurgeriškojo gyvensenos modelio – nors kasdienybė buvo skurdi, miestiečiai stengdavosi ją užgošti prabangiomis detalėmis, nebuvo abejingi naujienomis, išradimams, atkeliaujantiems iš Vakarų.
Miestas turėjo atrodyti kitaip
„Archeologai neatkuria tikrojo miesto, tačiau jo vaizdą modeliuoja. Tai galimybė keliauti laike ir, remiantis tam tikrais duomenimis, kurti vaizdą, kaip galėjo atrodyti miestas iš tikrųjų“, – pasakoja M. Bertašius. Tačiau archeologas prisipažįsta, kad visgi tai yra kūryba. Senamiesčio gatvių „tinklas“ nepakitęs išliko iki šių dienų, tačiau kvartalų apgyvendinimas, pastatai skiriasi. „Daug kas buvo sugriauta per karą su Maskva, todėl tikrojo vaizdo, t.y. viduramžių atvaizdo, Kaunas nebeturi. Tai dingęs miestas, kurį archeologai bando atkurti“, – teigia M. Bertašius.
Karo su Maskva pasekmės – daug sugriautų pastatų ir pažeista viduramžių architektūra. „Galima sakyti, po karo Kaunas užgeso porai šimtmečių, praktiškai tik merdėjo, nors iki tol sparčiai augo ir plėtėsi“, – tikina pašnekovas.
Pasak mokslininko, Kaunas nuo XIX a. vidurio, kada tapo gubernijos centru, buvo smarkiai perstatomas. Namai buvo pradėti „aukštinti“ – pristatomi antras, trečias namų aukštai. Kai kur, vietoje vieno aukšto namo, plėtėsi vienuolynų kompleksai, pavyzdžiui, Jėzuitų bažnyčia ir gimnazija (XVIII a. Pastatytas kompleksas).
Viduramžiais šioje vietoje buvo gana tankiai sustatyti dviejų aukštų namai. Netoli „Daugirdo“ viešbučio šiandien plyti tuščias sklypas, kuris viduramžiais buvo taip pat tankiai apstatytas gyvenamųjų namų kvartalas.
Pristatymas „Vilniaus knygų mugėje“
M. Bertašiaus mokslo monografija „Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis“ bus pristatoma vasario 21 d., 15.00 val. „Litexpo“ 3.2 konferencijų salėje. Pagal sukauptus duomenis archeologas ir knygos autorius Mindaugas Bertašius nagrinėja Kauno miesto raidą XIV–XVII a., apžvelgia gyvenimo, kultūros tradicijas. Plačiau apie viduramžių Kauno miestą „Vilniaus knygų mugėje“ papasakos pats autorius ir jo parašyta knyga.
