Neretai daugeliui mūsų išgirdus žodį „tarpukaris“ iškyla konservatyvios ir religingos visuomenės vaizdinys. Tačiau tai tik pirminis įspūdis, plačiau praskleidus šio istorinio laikotarpio šydą galima pamatyti ir tamsiąją jo pusę – itin klestėjusią ir valdininkų nepažabotą prostituciją. Gan plačiai apie seniausiojo verslo atstoves Kaune rašė J. K. Beleckas knygoje „Nuodėmių gatvė“. Jis, būdamas aktyviu to meto publicistu, nutarė paimti interviu iš prostitučių ir jų pasakojimus paviešinti. Tai buvo nelengvas iššūkis, tačiau dėl jo atkaklumo šiandien turime šaltinį iš kurio galima spręsti kaip gyveno šio sluoksnio moterys.
Ne paslaptis, kad prostitucijos lizdas telkėsi pačioje Kauno širdyje – centre – Nemuno gatvėje. Iš išorės gatvė nebuvo niekuo išskirtinė nuo kitų: grįsta grubiais akmenimis, šaligatviai pairę ir nešvarūs, namai – mediniai, su tamsiais kiemais. Į juos įėję „lankytojai“ patekdavo į apgriuvusius namelius, kuriuose buvo keletas kambarių, perskirtų lentomis ar paprasčiausiai antklodėmis. Kambariuose buvo didelė nešvara: tvankus oras, nešvarūs patalai, skurdūs baldai ir pati gyvenamoji aplinka. Tokiose vietose nesidrovėjo lankytis ne tik eiliniai darbininkėliai, bet ir garbūs pasiturintys miesto vyrai. Jiems buvo visiškai nesvarbi baisi aplinka, meilės paslaugas jie pirko iš sergančių, morališkai degradavusių moterų, neretai neturinčių prekinės išvaizdos. Kaip nurodoma šaltinyje gan padorus 25 m. merginos, besiverčiančios šiuo verslu vaizdinys: kaklas ir rankos purvais aptekę, panagės nevalytos, plaukai kuoku ant viršugalvio susukti. O kaip atrodė kitos, paliestos ilgėlesnio verslo veiklos, paliekama spręsti skaitytojo fantazijai.
Remiantis J. K. Belecko pasakojimais sužinoma, kad seniausią pasaulyje prostitucijos profesiją moterys pasirinkdavo dėl susiklosčiusių įvairiausių gyvenimo aplinkybių. Nagrinėjant šių moterų gyvenimo istorijas galima išskirti keletą pagrindinių priežasčių, paskatinusių įsitraukti į prostitucijos verslą. Vienetiniais atvejais šia veikla verstis paskatino noras laisvai gyventi. Kaip pasakojo ūkininko dukra iš Bartininkų, ji laisvo moters elgesio statusą pasirinko todėl, kad kaime reikia sunkiai dirbti, o mieste linksma.
Ne visos merginos ar moterys buvo tokios lengvabūdės, didelė dalis jų į šį verslą įsitraukė dėl skurdo: buvo našlaitės, tėvai gyveno vargingai, ankstyvoje paauglystėje ar net vaikystėje jos buvo patyrusios seksualinę prievartą, pasigimdžiusios nesantuokinių vaikų. Dalis tokiomis sąlygomis gyvenusių merginų ar moterų buvo kilusios iš mažesnių miestelių, tikėjosi atvykti į Kauną ir prasigyventi, pakeisti gyvenimą, tačiau sudužus svajonėms nusivildavo ir papuldavo į prostitucijos liūną. O tuomet tolesnio gyvenimo schema buvo aiški – apsigyvendavo pas namo šeimininkę, kuri laikydavo ne vieną prostitutę, iš jų imdavo didelį nuomos mokestį. Kol moteris buvo jauna ir nesirgo venerinėmis ligomis (o tai būdavo itin retai) dėl klientų gausos užsidirbdavo daugiau, tačiau apsirgus ar pasenus jos tapdavo niekam nereikalingos. Ypač vyresnio amžiaus prostitutėms tapdavo sunku išgyventi, pavykdavo prisivilioti tik vos vieną kitą girtą klientą. O kuomet ir to nepavykdavo padaryti likdavo vienintelė išeitis – nušokti nuo tilto ar išgerti nuodų…
Daugiau apie tarpukario Kauno gyvenimo ypatybes skaitykite čia:
Laisvės alėjos aukso amžius „baltajame mieste“
Kokius filmus mėgo tarpukario Kauno kino teatrų lankytojai?
Sigita Kupscytė: Pavasariniai tarpukario Kauno potvyniai
