D. Razauskas: „Jaunystėje lankydamas vieną damą Kaune, apsistodavau…Kauno pilyje“

Jono Danielevičiaus nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Ketvirtadienio vakarą maldos namų ir muziejų apsuptoje erdvėje – „Ryšių kiemelis 837“ vyko antrasis dainuojamosios poezijos festivalio „Senamiesčio žiogas VII“ koncertas.

„Kodėl žiogas? Renginio koncepcija – bardų muzika, o bardas – keliauninkas. Dainuojamosios poezijos atstovas asocijuojasi su keliaujančiu pievų muzikantu. Pirmą sezoną festivalis vadinosi „Raudonas žiogas“, vėliau – „Žiogo lagaminas“, kol galiausiai apsisprendėme pasilikti prie vieno pavadinimo – „Senamiesčio žiogas“, – pasakojo renginio organizatorius Darius Krasauskas ir pridūrė:  „Dainuojamoji poezija nuolat plinta, skinasi kelią nuo populiariojo žanro. Kai pradėjome šį festivalį –  dainuojamosios poezijos Kaune nei su žiburiu negalėjai rasti, o dabar jos yra ganėtinai daug. Todėl gaivinimo procesas jau nebereikalingas, nes jinai gaivi kaip Nemunėlis“, – vaizdžiai pasakojo D. Krasauskas.

Septynerius metus į Kauną festivalis traukia ne tik muzikos bardus, tokius kaip ketivrtadienį koncertavę Neda Malūnavičiūtė, Olegas Ditkovskis, Domantas Razauskas su grupe, ar svečias iš užsienio Keegan McInroe (JAV), bet ir scenos naujokus. Šįkart jais tapo atlikėjų grupė – „Už ačiū“ (Žilvinas Vingelis, Gytis Laskovas, Simonas Remeika ir Mantė Gužėnaitė).

Ketvirtadienio vakarą vykęs antrasis šio sezono „Senamiesčio žiogo“ koncertas, pasak D. Krasausko, pavyko puikiai: „Nesutrukdė net kaprizus rodęs, apniukęs dangus“.

Apie nuotykius, patirtus vykstant į festivalį pasakojo dainininkas Domantas Razauskas:

–  Organizatoriai prasitarė, kad vykstant į festivalį pusiaukelėje Jūsų grupei sugedo mašina. Kaip sukotės iš padėties?

– Judant link Vievio netikėtai iš mašinos pradėjo rūkti dūmai, ji užsidegė. Toliau važiuoti nebegalėjome, o Kaune laukė šis koncertas, taigi skubiai išsiskirstėme ir skirtingais būdais pasiekėme Kauną: aš su garso operatoriumi Roku ėjome pėsčiomis iki Vievio, kur mus pasiėmė į renginį taip pat važiavę dainininkai Olegas ir Neda. Kiti nariai –  Simas (smuikininkas) su Pranu (trombonininkas) tranzavo. Na, o apšvietėjui nepasisekė labiausiai – jis Kauno taip ir nepamatė – su tralu buvo mikliai partemptas į Vilnių.

– Ar dažnai Jūsų grupę lydi tokie nuotykiai?

–  Nea, nedažnai. Su technika būna visko, bet su automobiliais – išimtiniai atvejai. Tfu tfu tfu (nusispjauna per kairįjį petį – aut. past.)

– Ar automobilio gedimas turėjo įtakos pasirodymui?

– Be abejo. Pasirodymui viskas turi įtakos, pradedant dar nuo vakar dienos: kada nuėjai gulti, kaip išsimiegojai, kaip atsikėlei – visos smulkmenos. Viskas susikrauna į didelį karminį dėsnį. Šiandien jau nuo pat pradžių buvo aišku – technika ne mūsų pusėje: per garso patikrą sproginėjo pulto kanalai, per koncertą kažkas baubė, krito, žodžiu, šiandien, matyt, buvo prastas mūsų horoskopas.

– Tikite likimo ženklais ir horoskopais?

– Nepriklausomai nuo to – tikiu jais ar ne – jie vistiek egzistuoja. Ką tik Rokas išsiaiškino kur čia šuo pakastas: juk šiandien -19-ta mėnulio diena! O juk pagal mėnulio kalendorių – tai tragiškiausia diena per visą mėnesį. Štai kodėl mums taip šiandien viskas nesiklostė.

– Vienoje dainoje šiandien traukėte: „Pusę to, ką parašiau – yra šlamštas“. Ar iš tikrųjų taip manote?

– Realybėje tokių netikusių dainų – daugiau negu pusė. Tačiau, nereikia visko suprasti tiesmukai. Tiesiog, tai, ką parašei būdamas 16-17 m. –  manei, kad yra absoliučiai genialu. Būdavo, pabandys kas kitaip įrodinėti – gali tuoj pat duoti į dūdą, nes man juk tik 16, o aš – jau genijus (šypsosi – aut. past.). Žinoma, tais metais tu esi teisus – tai geriausia, ką esi parašęs tuo metu, bet kai sulauki 30-ties – jau su gražia ironija žiūri į jaunystės kūrybą ir manai, kad dabar kuri žymiai geriau. Tai, tarsi, banali paralelė su vaiku: ateina laikas, kai jis pradeda protestuoti: aš to nesirengsiu, aš į lauką neisiu, pamokų neruošiu, aš rūkysiu. Jis tampa nebesuvaldomas, taip yra ir su dainomis.

– Šią stadiją jau perėjote?

– Kiekviena daina gyvena savo atskirą gyvenimą. Yra dainos, kurias norisi groti ir kurių – ne. Yra banalių, kvailų dainų, kurios pasmerktos pražūti.

– Ar daug tokių dainų – pražuvėlių?

– Daugybė. Bus kokia 50, kurių net nebeatsimenu.

– O kiek iš viso esate sukūręs dainų?

– Pats niekada neskaičiavau, bet kažkas vedė sąvadą ir suskaičiavo apie 200. Iš jų dainuotinų – pusė. Bet nereikia taip tiesmukai suvokti: kad rašau, rašau ir čia tiek šlamšto – o štai čia – tiek gero. Tai tik sustojimas, atsigręžimas į praeitį, ką jau esi parašęs. Be jokios nostalgijos, jokios romantizuotos povyzos.

– Kaip ši lauko erdvė, šalia kurios bažnyčios, kunigų seminarija tinka koncertavimui?

– Tarp bažnyčių yra visada labai gera, kaip ir lauke.

– 22 val. kartu su Jūsų dainos pradžia suskambęs bažnyčios varpas, tarsi, Jums akomponavo. Suplanavote tai?

–  Žinoma! Viskas buvo absoliučiai tiksliai suplanuota ir suderinta. Palaikome labai gerus ryšius su arkivyskupija. Rokas paskambino į bažnyčią ir greitai sako: „Dabar – varpas!“. Ir prašau – varpas skamba! (abudu nariai kikena– aut. past.).

– Ant scenos prisiminėte dienas, kai teko nakvoti Kauno pilyje. Neįtikėtina! Ir kaipgi, Jūs, ten atsidūrėte?

– Būdamas 16-17 m. karts nuo karto vis pernakvodavau Kauno pily. O ką daryti, kai važiuoji pas damą, o apsistoti kur neturi? Tekdavo suktis iš padėties ir keletui naktelių apsistoti…pilyje! Ech, tos senos meilės istorijos…

Tiesą sakant, toje pilyje nakvodavau toli gražu ne vienas – ten susirinkdavo gausi jaunuolių kompanija: pankai, „boškės“ (Kauno baro „B.O.“) lankytojai, taip pat tuometiniai „nirvanistai“. Prisimenu ir eiliuoti ten sekdavosi neblogai – gaudavosi kokie 4-5 sąsiuviniai pilni eilėraščių. Bet jie jau išmesti, tuomet jų turinys buvo genialus, o dabar tai – šlamštas.

–  Koncertuojate skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Ar pastebite kaip skiriasi publika?

– Publika susideda iš daugybės atskirų asmenybių, sunku ją vertinti kaip vienį. Koncertas turi savo publiką, o ne miestas.

– Kur Jums mieliausia pasirodyti?

– Kiekvieną kartą ten, kur dainuoju. Ačiū dievui, kad išvis turiu tokią galimybę.

– Dar ilgai dainuosite?

– Ne, jau baigiau (juokiasi – aut. past.).  Na, o ateityje, turiu norą įrašyti daugiau albumų, keisti atliekamą muziką. Nors, grupė ir taip kinta – vieni ateina, kiti išeina, yra ir tokių, kuriems jau – amžinatilsį.

0 KOMENTARŲ
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Kaune sklando „Kiemų šventės“ nuotaika: soborą apsupo vaišėmis nukrauti stalai (foto)

„Lietkabelį“ sutriuškinęs „Žalgiris“ - LKL finale

Susitikimas su Kauno pareigūnais: „švariems“ vairuotojams - dovanos

Šilainiai ir Vilijampolė gyvena sausroje: ieškoma išeičių, kaip tiekti geriamąjį vandenį

Iš Švč. Sakramento bažnyčios dingę sakralūs kūriniai - surasti

Penktadienis - paskutinė išankstinio balsavimo diena

Naujas akcentas Kauno centre: ant sienos įsikūrė „Šviesos nešėjas“

Medikų sujudimas Birštone: kas vyksta?

„Sodra“ nutraukė pensijų išnešiojimo Kaune ir Vilniuje konkursą

„Dragūnų“ trasą ruošiasi išbandyti ir kariškas automobilis