J. Danielevičius: „Norėtųsi, kad visuomenėje būtų mažiau praeivių“ | Kas vyksta Kaune

J. Danielevičius: „Norėtųsi, kad visuomenėje būtų mažiau praeivių“

Parodos organizatorių nuotr.

Birželio 19 d. Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centras minėjo 15-ąjį gimtadienį. Jubiliejaus proga, menų erdvėje „Fluxus ministerija“ vyko koncertas bei buvo pristatyta premjerinė fotografo Jono Danielevičiaus paroda – „Tokie patys, tik kitokie”.

Apie šį Centrą kalbėjo jo direktorius Algirdas Šimoliūnas, parodos autorius Jonas Danielevičius ir ilgametis Centro draugas, baikerių klubo „Hells Angels” ir sporto klubo „Titanas” prezidentas Marius Misiūnas.

Reidai Laisvės alėjoje

A.Šimoliūnas pasakojo, kad pačioje Centro veiklos pradžioje, dar 1998 m. jis su Centro lankytojais rengdavo specialius reidus pagrindinėje miesto gatvėje – Laisvės alėjoje. Taip siekta integruoti žmones su negalia į visuomenę.

„Išsiruošdavome su neįgaliaisiais pasivaikščioti keliskasrt per savaitę – viename Laisvės alėjos gale pradėdavome žygį, o kitame – užbaigdavome. Beeidami dar sustodavome kur nors papietauti. Ir kokių tik nesulaukdavome reakcijų! Garbaus amžiaus žmonės pribėgę siūlydavo pinigų ir palydėdavo su užuojauta ir maldomis: „Jėzus marija, koks vargšas!“, o vaikai nuolat badydavo pirštais: „Tėti, tėti, pažiūrėk KOKS su ratukais važiuoja!“.

Pašnekovas prisiminė vieną atvejį, įstrigusį jam visam gyvenimui: „Vieną gražią, saulėtą dieną ėjome į kavinę „Miesto sodas“. Visur buvo pilna žmonių, atrodė, kad laisvos vietos nei su žiburiu nerastum. Staiga pamatėme, kad vienas staliukas laisvas, prie jo visi ir susėdome. Net nepastebėjome, kaip aplinkui buvusi sausakimša salė tapo pustuštė – aplink mus pasidarė didžiulis tuščias ratas… Buvo skaudu. Ir Centro darbuotojams ir neįgaliesiems“, – su kartėliu prisiminė A. Šimoliūnas.

Svarbiausia – optimizmas

Pašnekovas pasakojo, kad po tokių „nuotykių“ išvadas darydavo ne tik neįgaliųjų atstovai, kurie mokydavo žmones su negalia elgtis visuomeniškiau: kultūringiau, estetiškiau. Požiūrį iš lėto keitė ir sveikieji. „Reakcijos į neįgaliuosius tuomet ir dabar – pasikeitė kaip diena ir naktis. Dabar mes galime nebijodami rodytis viešumoje ir nebūti užbadyti pirštais ar apspjaudyti“, – teigė pašnekovas.

„Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centras veiklą pradėjo 1997 m. apleistame pastate, kur rinkdavosi ne pats inteligentiškiausias visuomenės sluoksnis. Pradėjome veiklą tik su aštuoniais klientais, o šiandien lankytojų jau – apie 170. Kaip pradžioje, taip ir dabar – optimizmas mums – svarbiausias motyvacinis dalykas. Be jo – nei žingsnio”, – su šypsena pasakojo Centro direktorius A. Šimoliūnas.

Fenomenali patirtis

Fotografas J. Danielevičius prisipažino, kad fiksuoti neįgaliuosius, kurių atvaizdai vėliau atsidūrė parodoje „Tokie patys tik kitokie“ – jam buvo fenomenali patirtis.

„Šis patyrimas praturtino mane. Tačiau prisipažinsiu, iš pradžių reikėjo peržengti nematomą ribą, kuri trukdė bendrauti kaip lygus su lygiu. Barjeras pranyksta, jei neįgalųjį priimi atvira širdimi, o ne su protu. Reikia nusikratyti savo kompleksus ir pradėti mėgautis bendravimu. Bendravimu su kitokiais“.

Fotografas teigė neskirstantis sveikųjų ir neįgaliųjų į atskiras grupes: „Žinoma, akivaizdu, kad jie kitokie, gal bendraujant jų kalba ne tokia rišli, gal ne viską, kas sakoma suprantu. Bet tai jau mano problema, o ne jų“.

J. Danielevičius visuomenę ragina būti supratingesnę: „Norėčiau, kad neįgalieji nebūtų išskiriami, juk jie tokie patys žmonės. Nemanau, kad jų siela mažesnės vertės. Ir mes sveikieji – nė vienas nesame apsaugoti nuo nelaimės – bet kuriam gali atsitikti panaši bėda“.

Parodos autorius pasakojo, kad iš viso šioje parodoje – daugiau kaip 100 fotografijų, kuriose užfiksuoti Centro nariai, fotosesijoe metu lankęsi Centre. Mieliausia jam buvę kurti portretus: „Nes žmonės su negalia patys pasirinkdavo kaip pozuoti, nereikėjo nei vieno raginti, taisyti. Jie vos ne ėjo viens kitam per galvas, kad kuo greičiau būtų užfiksuoti – tiesiog degė entuziazmu. O visose fotografijose – vien tik gera nuotaika, nei vieno surūgusio veido“, – prisiminė fotografas.

Ir pridūrė: „Norėtųsi, kad visuomenėje būtų mažiau praeivių, kurie pasižiūri į neįgaliuosius ir praeina. Taip norėtųsi, kad atsirastų daugiau jų draugų…“, – viltingai svarstė J. Danielevičius.

Baikeriai supranta

Centro direktorius prisimena ilgametę draugystę su baikerių klubu „Hells Angels“ bei jo prezidentu Mariumi Misiūnu: „Pačioje Centro veiklos pradžioje neturėjome patalpų, kur galėtų sportuoti neįgalieji, užsiminus apie tai M. Misiūnui šios problemos nebeliko, jis suteikė galimybę sportuoti klube „Titanas“, – teigė A. Šimoliūnas.

„Bendradarbiauti su neįgaliaisiais pradėjome prieš 15 metų. Nors ir turi fizinę negalią – jų vidus galingas. Sveikiesiems – motociklininkams, sportininkams, reikėtų ateiti ir pasimokyti iš jų stiprybės, optimizmo, nes pas mus – sveikuosius pykčio yra daugiau negu pas juos. Nesvarbu kaip atrodome – visi mes esame žmonės. Kiekvienas mes šiandien esame sveiki, o rytoj jau galime būti kitokie. Ypač tai aktualu baikeriams“, – atkreipė dėmesį M. Misiūnas.

Integracija, kuri nieko nekainuoja

Centro direktorius A. Šimoliūnas pateikė pavyzdį kaip vyksta integracija, kuri nieko nekainuoja:

*Susitikome su ūkininku, kuris augina zuikių fermą. Kartą šienaudamas, jis vienam zuikiukui nupjovė kojas. Nelaimėlį išgydė, bet ką su juo toliau daryti? Kaimynas netrukus jam atnešė panašų nabagą. Jų vis daugėjo. Nejučia tokių zuikių prisipildė visa ferma. Kur juos dėti? Sugalvojo žmogus idėją: pradėjo juos paveiksluoti su velykiniais kiaušiniais, kalėdinius atvirukus daryti. Surengė tokių nuotraukų parodą. Atvežė pas mus, apie kiekvieną zuikiuką papasakojo istoriją. Centro kolektyvas nusprendė: „pasikvieskim vaikų darželį, tegul pasižiūri!“. Taip ir padarėm. Ateina tie mažiukai, nors reikia į zuikius žiūrėti – neišvengiamai pamato jie mūsų Centro lankytojus. Akys – pačių tampa kaip zuikių, visi išsigandę, susitraukę. Atsivedėm juos į salę, papasakojm apie zuikius, aprodėm centrą, kartu su neįgaliaisiai jie papiešė, molį palipdė. Nu ir ką, išėjo į lauką – savo akim negalim patikėti: vaikai stumdo neįgaliųjų vežimėlius, smagiai bendrauja! Štai jums ir integracija!

Istorijos moralas: Šitie žmogiukai užaugę į neįgalųjį tikrai pirštais nerodys. Juk žmogui šoką kelia nestandartinė situacija, kurioje nežinoma kaip elgtis. O jei jau žinai ką daryti, jausiesi saugus, užtikrintas ir elgsiesi teisingai.

*kalba netaisyta.

Paroda „Tokie patys tik kitokie“ menų erdvėje „Fluxus ministerija“ veiks iki liepos mėn. vidurio. Vėliau ją planuojama perkelti į LR Seimą.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA