Bene kiekvienas Lietuvos miestas, miestelis ir net mažiausias vandens prūdelis gali papasakoti apie savo atsiradimo istoriją, kuri nereikalauja nei logikos, nei prasmės, nei racionalaus paaiškinimo. O kam to reikia, kai mažos miesto legendos sugeba sukelti plačią šypseną. Galbūt mūsų miesteliai gimsta kiek kitaip nei jų gyventojai ir jie nėra sūpuojami mamų rankose, tačiau kiekvieno istorija yra unikali, kurią būtina žinoti.
Kauno miestas su pasididžiavimu pasakoja, jog vienos eilinės, gan kiek varginančios, tačiau neblogai nusisekusios medžioklės metu, atkaklūs lietuvaičiai į girios tankumynę įvarė dabartinį Lietuvos pasididžiavimą, o tuo metu sočią vakarienę – taurą. Nemuno ir Nėries santakoje minėtasis galiūnas atsisveikino su šiuo pasauliu.
Tačiau, medžiotojai kiek akyliau patyrinėję savo grobį pastebėjo, jog tarp tauro ragų yra įstrigęs iš medžio šakelių susidaręs kryžius.
Pabijodami Dievo rūstybės, nusprendė apsieiti be vakarienės ir sudegino pastarąjį kaip auką Dievams. Iš didelių ąžuolinių rastų sukrovę laužą, skaisčią mėnesienos naktį išlydėjo girių karalių į kitą pasaulį. Ar Pagoniškųjų ar jau Krikščioniškųjų Dievų neapykantos bandė išvengti lietuviai – neaišku. Žinoma tik tiek, jog laužo vietoje buvo įkurtas nuostabus miestas – Kaunas. Tauras su kryžiumi ant galvos, kaip jau supratote, tapo šio didaus miesto herbu.
