Tarpukario Kaune beveik kiekviename name buvo galima rasti popierėlį su brolių Salamonų pavarde. Mat septyni broliai Salamonai valdė didžiausią Lietuvoje tabako ir papirosų fabriką Kaune. Turėjo jie tokių fabrikų ir kituose Lietuvos miestuose, buvo pelningų įmonių dalininkai, didžiausios vyno ir alaus daryklos Klaipėdoje akcininkai. Broliams milijonieriams Laikinojoje sostinėje priklausė keletas puikių namų, vadintų rūmais.
Startinį kapitalą broliams sukrovė jų tėvas Izraelis Salamonas, prieš Pirmąjį pasaulinį karą atidaręs mažą tabako fabrikėlį, kuriame gamino paprastą machorką ir „Bakūną“. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1923 m. rugsėjo 22 d. I. Salomonas Kaune (E. Ožeškienės g. 14, dabar 18) įkūrė papirosų fabriką ir pasikvietė į talką septynis savo sūnus.
Praėjus savaitei po fabriko atidarymo dienraštyje „Lietuva“ „Atliekamu svečiu“ pasivadinusio korespondento trumpai, bet gana smulkmeniškai aprašytos jo atidarymo iškilmės, kuriose, be fabriko vadovybės ir kitų garbių svečių, dalyvavo ir Vyriausybės atstovai – užsienio reikalų ministras ir Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas bei finansų, prekybos ir pramonės ministras Vytautas Petrulis.
Viename didžiausių, keturių aukštų, to meto fabrike, rašoma, buvo „erdvinga, šviesu ir higieniška“. Gamybos stadijos sumaniai paskirstytos pagal pastato aukštus – žemutiniame tabaką rūšiuodavo ir pjaustydavo, džiovindavo, valydavo, antrame aukšte jį sumušdavo ir suformuodavo papirosus, kuriuos trečiajame sudėdavo į čia pat „automatiškai dirbamas“ dėželes, o ketvirtajame užklijuodavo banderoles. Fabrike dirbo 250 darbininkų, atrodo, daugiausia moterų, nes korespondentas, aprašydamas gamybos procesą, mini išimtinai vien dailiąją lytį.
Šalyje tabako auginta nedaug, tad žaliava Kauną pasiekdavo iš Olandijos, Turkijos, Amerikos, Rusijos ir Dancigo, o popierius jiems sukti – iš Vokietijos. Beje, iškilmių metu Ministras Pirmininkas išsakė pageidavimą, kad popieriaus fabrikas būtų įsteigtas ir Lietuvoje bei pažadėjo imtis atitinkamų žygių.
Po kalbų ir užkandžių svečiai išsiskirstė, bet devintą valandą vakaro rotušėje surengtas iškilmingas pobūvis fabriko darbininkams, kuriame buvę „įvairių valgių ir gėrimų“, o pasilinksminimas tęsėsi iki aštuntos valandos ryto!
Regis, tabako verslas broliams Salamonams ėjosi, labai pritiktų pasakyti, – kaip iš pypkės. Fabrikas per dieną pagamindavo apie milijoną papirosų, o valstybė kasdien iš to gaudavo 10 000 litų pelno. Štai 1930 m. „Mūsų laikraštyje“ išspausdinta naujojo tabako „Pažanga“ reklama skelbė, kad „Lietuvos pramonės dirbinių propagandai šis tabakas patarnaus daugiau, negu gali patarnauti visoki žodžiai“.
Sovietmečiu fabrikas pervadintas „Kova“, o 1996 m. likviduotas. 1999 m. buvusiame jo pastate, rekonstruotame pagal architekto Algimanto Kančo projektą, įsikūrė ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas.
Aurina Venislovaitė
