1966 m. Laisvės alėjoje iškilo „Mados“ fabriko siuvimo cecho pastatas. Pastarasis, taip pat „Pramprojektas“, „Žemprojektas“, anuomet statomas KPI studentų miestelis bei „Baltijos“ viešbutis buvo pirmieji ryškesni visuomeninės paskirties objektai, atspindintys sovietinio modernizmo pradžią ir stalinistinio „socrealizmo“ epochos pabaigą. Deklaratyviai racionali, minimalizuota forma, visiškas ornamentikos atsisakymas, juostiniai langai – visa tai tapo bene penkiolikos metų standartu, iki atėjo vėlyvojo modernizmo (buvę Politinio švietimo namai), o vėliau ir postmodernizmo idėjos (M. Žilinsko galerija).
Originalus siuvimo cecho pastatas, kurį šiandien tegalime pamatyti nuotraukose, iliustruoja laikotarpį, pasižymėjusį radikaliomis invazijomis į istoriškai susiformavusią aplinką. Tiesa, asketišką statinio architektūrinę raišką pavyko kiek pagyvinti truputį įtrauktu pirmu aukštu bei stikliniais kampais, kurie savo konfigūracija primena tarpukario stiklinių vitrinų tradiciją. Pastaroji ypatybė suteikia objektui tam tikro išskirtinumo – kampiniai vitrininio aukšto langai socialistinio modernizmo architektūroje buvo gana retas reiškinys.
Pagrindinėje naujamiesčio arterijoje iškilęs statinys sovietmečiu sujungė pramoninę ir visuomeninę funkcijas – pirmas pastato aukštas buvo pritaikytas komercinei veiklai, o kituose trijuose įrengtos gamybinės ir administracinės patalpos. Iš pirmo žvilgsnio savotiškai kontrastiška atrodo netgi pastato paskirtis. Istoriškai reikšmingoje miesto dalyje įkurta pramonės įmonė tarsi pabrėžtinai simbolizavo vieną iš svarbiausių sovietinės ideologijos vertybių – „fabriką ir darbininką“. Antra vertus, siuvimo ateljė toli gražu nėra sunkiosios pramonės objektas, o netgi priešingai – grožio industrijos dalis, kuri neišvengiamai asocijavosi su „vartotojiškais Vakarais“.
Šio ir kitų socialistinio modernizmo pastatų išnykimą iš architektūrinio žemėlapio galime laikyti tipišku posovietinės zeitgeist pavyzdžiu. 2002 m. statinys buvo iš esmės rekonstruotas tuo metu verslo architektūrai būdingu slick-tech, arba, kitaip tariant, žvilgančių ir atspindinčių paviršių stiliumi. Rekonstrukcija visiškai pakeitė pirminį asketišką, funkcionalistinį objekto dizainą, beje, kaip ir kitu architekto A. Sprindžio pastato „Miestprojekto“ atveju.
Visgi derėtų atkreipti dėmesį, kad tai yra pirmoji ir vienintelė konversija Laisvės alėjoje, kai lengvosios pramonės objektui suteiktos ne industrinės funkcijos. Per rekonstrukciją šalia laiptinės sumontuota įstiklinta lifto šachta, kuria kylant ar leidžiantis atsiveria šiaurinės Kauno naujamiesčio dalies ir Žaliakalnio šlaitų panorama. Be to, pristatytas papildomas aukštas su terasa. Nors didžioji pastato dalis dažnai stūkso tuščia, kadangi nuomininkai čia keičiasi dažniau nei norėtųsi, po rekonstrukcijos pristatytame aukšte įsikūręs baras „Džem‘pub“ Kauno sociokultūrinėje terpėje išsiskiria kaip miesto studentijos naktinio gyvenimo dalį reprezentuojanti vieta.
Kastytis Rudokas, autc.lt
