Kūrybines industrijas studijuojantis ir Šiaulių dailės galerijoje dirbantis Andrius Grigalaitis – visuomet prasmingai užsiėmęs menininkas, kurio iniciatyvumas neliko nepastebėtas. Praėjusių metų pabaigoje jis buvo apdovanotas LR Kultūros ministerijos premija už kultūrinę veiklą. Naujų idėjų niekada nestokojantis kūrėjas sutiko papasakoti apie savo studijas, įvairiapusišką veiklą ir projektus, išlaisvinančius kuriančio jaunimo mąstymą.
Kaip nusprendėte, kad norite būti menininku?
Negaliu sakyti, kad nusprendžiau – tiesiog taip išėjo. Mokykloje turėjau sustiprintą dailės mokymą, tad sąlytis su kūryba buvo neišvengiamas. Dėl neramaus būdo, vėliau buvau iš jos išmestas ir teko pamatyti, kaip gyvena „normalūs“ žmonės. Manau, tai buvo į gera, nes galėjau pažiūrėti į meną ir menininkus iš šalies. Tradiciškai „normalūs“ žmonės į kūrėjus žiūri su ironija, kaip į nesuprantamus ir dažnai nelogiškus keistuolius, tačiau čia ir yra situacijos įdomumas.
Pabuvęs abiejose barikadų pusėse, galiu drąsiai pasakyti, kad tas „normalumas“ iš tiesų yra silpnų žmonių ginklas. Labai lengva pasirinkti visiems įprastą gyvenimo modelį, vadovautis pripažintomis tiesomis, atrodyti kaip visi… Tai – tiesus kelias į vergišką egzistenciją, kuri kūrėjams yra nepriimtina. Menininko gyvenimas žymiai įdomesnis: netradicinės darbo valandos ir darbo vietos, pasaulį „apverčiančios“ diskusijos… Tapsmas kūrėju buvo beveik savaiminis procesas gyvenant taip, kad būtų linksma ir įdomu. Manau, kad tai geriausia dovana, kokią gali sau padovanoti.
Šiuo metu Jūs studijuojate VDU ir dirbate Šiaulių dailės galerijoje. Ar pakanka laiko suderinti darbą su studijomis?
Aktyviai dirbant ir studijuojant, visada iškyla laiko stygiaus klausimas. Laikas tampa labai svarbus ir tenka jį planuoti, atsisakyti mažai reikšmingų veiklų. Tuomet paaiškėja, kad vis tik to laiko yra – planuojant įmanoma viskas. Galima pagirti VDU už tai, kad paskaitų tvarkaraštis pritaikytas dirbantiems – paskaitos užima mažiausiai laiko, kiek įmanoma, ir netenka važinėti į Kauną dėl pavienių paskaitų.
Derindamas darbą ir paskaitas, pasitelkiu kūrybiškumą: stengiuosi susieti studijų teoriją su darbu galerijoje. Dažnai paskaitų metu gautą informaciją iškart naudoju darbe ir atvirkščiai – tai leidžia sutaupyti laiko. Studijavimas yra labai privilegijuotas laikas: tu gauni koncentruotą informacijos kiekį, o savo sumanymus gali aptarti su geriausiais tos srities specialistais.
Kodėl pasirinkote studijas Vytauto Didžiojo universitete?
Vienas iš esminių VDU bruožų – jame dirba daug išskirtinių asmenybių. Mano požiūriu, tik stiprios ir neeilinės asmenybės yra sėkmingos veiklos garantas. Šiandienos pasaulyje siekiant gauti informaciją, geriausios knygos yra prieinamos visiems, todėl asmenybės yra tai, kuo universitetas gali išsiskirti ir būti stiprus. Galimybė klausytis išskirtinių žmonių minčių ir su jais diskutuoti yra neįkainojama patirtis, kuri įkvepia.
VDU man teko dalyvauti Rasos Baločkaitės, Aušros Vinciūnienės ir daugelio kitų dėstytojų paskaitose, po kurių „apsiverčia pasaulis“: pradedi matyti ne tik kasdien mus supančius procesus, bet ir suprasti jų priežastis. Supratimas yra kelias į išsilaisvinimą, kuomet gali atsiriboti nuo vergiško mus supančios kasdienybės diktato ir pradėti pats priimti sprendimus, keičiančius gyvenimą tau ir kitiems.
Kaip vertintumėte VDU studijų sistemą, plataus profilio studijas?
Dažnai studentus baugina platus studijų profilis, nes tenka gilintis į iš pirmo žvilgsnio sunkiai susijusius dalykus. Tai yra sunku ir reikalauja daug pastangų. Tačiau kas sakė, kad turi būti lengva? Daugelį vykstančių procesų nulemia begalė aplinkybių, taigi siekiant bent kiek juos pažinti, tenka žvelgti plačiai. Manau, jog pasirinkęs būti suprantančiu, žinančiu žmogumi, turi susitaikyti, kad tai nebus lengva. Būtent todėl tik nedaugelis renkasi tokį kelią, nes žymiai paprasčiau priimti primityvias, aiškiai išsakomas tiesas ir jomis tikėti, nesusimąstant, kad tai – visiškai akla egzistencija.
Mano nuomone, universitetai turėtų rengti ne darbuotojus-instrumentus, o ugdyti asmenybes. Tam būtinas platus studijų profilis, aprėpiantis daugelį mokslo sričių.
Kokių žinių, įgūdžių Jums suteikė kūrybinių industrijų studijos? Kuo jos galėtų praversti Jūsų karjerai ar asmeniniam tobulėjimui?
Šios studijos man suteikė žinių apie tai, kas yra kūrybinės, kultūrinės industrijos ir kaip jos veikia. Manau, kad dirbant kūrybinį darbą svarbu ne tik žinoti meno teoriją, bet ir suvokti, kaip veikia sistema. Reikia pabrėžti, kad kūrybinis darbas reikalauja specifinių žinių apie projektų valdymą, komunikaciją, rinkodarą ir t.t. Neturėdamas šių žinių, negali tikėtis, kad veikla bus sėkminga. Geras veikiančios struktūros išmanymas leidžia veikti laisvai – ne paklūstant jos reikalavimams, o formuojant savus.
Jūs fotografuojate, filmuojate, rengiate medijų projektus, instaliacijas… Kuri veikla Jums patinka labiausiai? O galbūt Jums įdomiausia sujungti, suderinti skirtingas medijas, terpes?
Negaliu sakyti, kad kuri nors veikla patinka labiausiai. Kiekviena priemonė reikalinga skirtingiems tikslams. Ji yra tik instrumentas, skirtas idėjai išreikšti. Skirtingas medijas dažnai tenka naudoti todėl, kad tik taip įmanoma pasiekti norimą rezultatą. Šiuo metu dalyvauju projekte, kuriame su vaikais kursime audiovizualinį žemėlapį – jo gamybai prireiks daugelio medijų, įvairių mokslo sričių žinių. Taigi, viskas priklauso nuo išsikeltos užduoties.
Šiuo metu daug dėmesio skiriu procesų inicijavimui, nes tai laikau dar viena kūrybos forma. Fotografija, video filmas ar instaliacija yra riboto poveikio priemonės, kurių efektyvumą sunku išmatuoti. Kuriant procesus, projekto, renginio ir t. t. forma gali paveikti bendruomenes, inicijuoti jų raidos kryptį, meninių tendencijų kitimus. Be to, žiūrėdamas iš laiko perspektyvos, gali pamatyti, kad pakeitei ne galerijos sienų turinį, o daugelio žmonių gyvenimą.
Iš kur semiatės tiek įkvėpimo? Galbūt yra tema, kurią dažnai nagrinėjate savo kūryboje?
Nemėgstu žodžio „įkvėpimas“. Jis atėjęs iš laikmečio, kuomet į kūrėjus buvo žiūrima kaip į emocionalias, chaotiškas būtybes, kurioms, kad jos pradėtų bent kažką veikti, būtina mistinė mūza.
Gal ir įžūliai skamba, tačiau mano kūrybos principas – daryti tai, kas malonu ir įdomu man. Jei man patinka gilintis į istorinį laikmetį, jis man įdomus, tuomet aš į jį gilinsiuosi ir kūriniai bus apie jį. Jei man patinka chaotiško, naratyvo neturinčio kino kūrimas – jį ir darysiu. Tikrai nesitapatinu su prasmingumo, vertingumo, meniškumo sąvokomis, nes tai tiesiog dar vieni veiklos pančiai.
Kaip gimė projektas „Inside the hi’story“? Kodėl šioje parodoje nusprendėte eksponuoti sovietinių filmų kadrus?
Projektas gimė suvokus, kad net praėjus tiek metų po sovietinės okupacijos, žmonių proto okupacija tebesitęsia. Tais laikais įdiegtos mąstymo klišės sėkmingai gyvuoja ir šiandien. Okupaciją patyrusios vyresnės kartos žmonės perduoda jas net ir tiems, kurie gimė laisvoje šalyje.
Parodoje eksponuojami senų propagandinių filmų kadrai atskleidžia esminius įvaizdžius, kuriuos naudoja propaganda. Jie lankytojus turėtų paskatinti susimąstyti apie tai, iš kur atėjo daugelio jų galvose nusistovėję įsitikinimai. Galerijos erdvėje supilti šiukšlių kalnai – nebylus siūlymas tuos įsitikinimus išmesti.
Dar vienas Jūsų projektas – Šiaulių dailės galerijos Menų akademija, kurioje profesionalai, specialistai supažindina pradedančius kūrėjus su fotografijos meno subtilybėmis. Kaip vertinate šio projekto sėkmę?
Menų akademijos projektas iš pat pradžių buvo organizuojamas kaip laisva, netradicinė erdvė, kurioje vystoma veikla nebūtų saistoma jokių niekuo neparemtų stereotipų. Dažnai švietimas yra grindžiamas apribojančiomis normomis, ideologiniu spaudimu, kas nėra suderinama su laisvę vertinančios asmenybės ugdymu. Mano manymu, išlaisvinti mąstymą yra daug svarbiau, nei išmokyti meninių technologijų, kūrybos principų. Visa tai – antraeiliai dalykai.
Daugelis Menų akademijos užsiėmimų neturi aiškaus scenarijaus. Jų eigą numato tiek dalyvaujantys vaikai, tiek pats menininkas. Galimybė viražams yra tam tikra grėsmė: būna situacijų, kai nesukuriamas joks kūrinys, menininkas sunkiai susikalba su vaikais. Tačiau tai nėra nesėkmė – klaida taip pat yra mokymosi dalis.
Tokiuose edukaciniuose užsiėmimuose lygiavertis menininko ir dalyvių bendradarbiavimas sukuria erdvę, kurioje galima drąsiai eksperimentuoti, nebijoti klysti ir nejausti spaudimo. To reikia, kad vaikai jaustųsi saugiai ir niekieno neverčiami norėtų vėl ateiti.
Kultūros ministerijos apdovanojimas – patvirtinimas, kad einama teisinga linkme. Smagu, kad komisijos nariai įvertino projekto specifiką ir tokią veiklą laiko prasminga. Tokio lygio institucijos dėmesys kartu yra krypties įtvirtinimas, kuris leidžia tikėtis, kad ir daugiau organizacijų imsis panašios veiklos.
Dėkoju Jums už interviu!
Martynas Gedvila
